Pirmą kartą Stačiatikių bažnyčios istorijoje Lietuvoje nutiko toks skandalas. Balandžio 15 dieną kunigai Gintaras Sungaila ir Vitalis Dauparas metropolito Inokentijaus buvo atleisti nuo tarnystės aiškinant tai „vidinėmis priežastimis“.
Kunigas Vitalijus Mockus neteko kanclerio, Vilniaus dekano ir katedros klebono pareigų.
Tą pačią dieną ir V.Seliavka įteikė metropolitui atsistatydinimo pareiškimą. Tai padaryti ketina dar keletas kunigų.
– Tai jūsų maištas prieš patriarcho Kirilo požiūrį į Rusijos vykdomą agresijos politiką? – „Lietuvos rytas“ paklausė 48 metų V.Seliavkos.
– Taip. Nepriklausomybės istorijoje toks viešas skandalas gal ir pirmas. Tačiau nepamirškime ir 1991-ųjų.
– Būtent apie tai irgi norėjau paklausti. Kaip Lietuvos stačiatikių kunigai sutiko Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir atsiribojimą nuo Maskvos? Ortodoksų bažnyčia niekada jokio atsiribojimo nebuvo pareiškusi, ir tuo metu skandalo nekilo.
– Ne visi kunigai palaikydavo tuomečio metropolito Chrizostomo poziciją. Mūsų Bažnyčioje nebuvo įprasta, kad kunigai laisvai kalbėtų. Bet dabar laikai keičiasi.
Po trijų dešimtmečių nepriklausomybės aš matau, kad atėjo nauja kunigų karta, kuri augo ir gyvena laisvoje šalyje.
Antra vertus, jie ima maištauti prieš sistemą, kuri tau draudžia kalbėti. Kodėl aš neturiu teisės išsakyti savo nuomonės? Ne doktrinos klausimais. Nors ir doktrina leidžia laisvę pamąstymams.
Kas dabar įvyko? Įvyko tai, kad karas Ukrainoje yra didžiulė visos žmonijos tragedija. Žinoma, Bažnyčia negali būti visiškai atskirta nuo realaus gyvenimo.
Tai, ką pasakė patriarchas Kirilas, nesuvokiama. Jis atvirai palaikė karą, ir tai netelpa į galvą.
– Tikrai netelpa į galvą, kad stačiatikių patriarchas laimina Vladimiro Putino pradėtą karą, pateisina civilių, vaikų žudynes, prievartavimus, miestų naikinimą. Ar tai susiję tik su patriarcho Kirilo priklausomybe nuo Rusijos valdžios?
– Net ir šiandien, Rusijai sugrįžus į gilų sovietmetį, patriarchą paspausti ne taip lengva. Suprantu, kad visoje Rusijoje kitaip kalbėję kunigai gali būti lengvai pašalinti, tuoj būtų surasta kompromituojančių faktų.
Bet patriarchą nelengva pašalinti. Nebent nunuodyti.
Antra vertus, neturiu teisės vertinti patriarcho veiksmų.
Kas dabar konkrečiai įvyko? Kovo 17 dieną buvo sušauktas Lietuvos stačiatikių bažnyčios kunigų susirinkimas.
Metropolitas Inokentijus paklausė kunigų nuomonės – ar per mišias minėti patriarcho Kirilo vardą, ar ne? Ir pasakė, kad už savo nuomonės išdėstymą susirinkime nebus baudžiama.
– Ar jį būtina minėti, tai privaloma apeigų dalis?
– Ortodoksų bažnyčioje priimta, kad kiekvienas kunigas per liturgiją patriarcho vardą turi paminėti 2–3 kartus.
– Kiek stačiatikių kunigų yra Lietuvoje?
– Apie 60. Susirinkime kunigai G.Sungaila, V.Dauparas ir V.Mockus pasakė, kad nereikia minėti. Kalbama ne tik apie tuos tris kunigus. Tokių kur kas daugiau, tik jie viešai dar nepasakė savo nuomonės.
G.Sungaila ir V.Dauparas po susirinkimo iškart pateikė atsistatydinimo prašymus. V.Dauparas pasakė, kad šioje bažnytinėje Maskvos struktūroje jis nenori būti iš viso. O G.Sungaila teigė, kad nenori minėti patriarcho Kirilo vardo.
Metropolitas Inokentijus juos išsikvietė, tėviškai, draugiškai pasikalbėjo, sustabdė jų atsistatydinimo prašymus ir leido tarnauti lietuviškoje parapijoje ir neminėti Kirilo vardo. Taip buvo rastas kompromisas.
– Stačiatikių kunigai lietuviškoje parapijoje?
– Taip, pas mus yra parapijų, kuriose mūsų kunigai aukoja mišias lietuviškai. Mišias galime aukoti įvairiomis kalbomis. G.Sungailos mama yra ukrainietė, tai jis aukoja ir ukrainietiškai. Kai kas aukoja baltarusių kalba.
– Kodėl metropolito Inokentijaus nuomonė po mėnesio, balandžio 15 dieną, taip kardinaliai pasikeitė ir jis atleido tuos kunigus? Patys kunigai tą motyvą žino?
– Šis sprendimas trenkė lyg žaibas. Iš visų pareigų atleistas V.Mockus. Jis net nebuvo parašęs jokio atsistatydinimo prašymo, bet viešai ne kartą buvo pareiškęs, kad Lietuvos ortodoksai smerkia Rusijos agresiją. Bet jis iš kunigų nepašalintas.
Kaip mes tai supratome? Kad tai yra represijos. Aš nežinau ir negaliu spekuliuoti ta tema, ar metropolitas Inokentijus gavo nurodymą, ar buvo spaudžiamas.
Iš tiesų keista, nes iš pradžių tie kunigai buvo išgirsti. Pats metropolitas tą pačią kovo 17 dieną po kunigų susirinkimo išplatino pranešimą tikintiesiems, kad Lietuvos ortodoksai nesutinka su patriarcho Kirilo pareiškimais apie Rusijos karą Ukrainoje.
Bet kad trys kunigai per vieną dieną būtų atleisti? Netikiu, kad tai buvo atsitiktinis sutapimas. Manyčiau, kad tai represijos už jų poziciją. Nes kodėl tada prieš mėnesį metropolito Inokentijaus pozicija buvo kitokia?
– Jūs iškart tą pačią dieną, balandžio 15-ąją, taip pat parašėte metropolitui prašymą atleisti iš pareigų. Iš solidarumo?
– Taip, iš solidarumo su kolegomis. Taip ir parašiau: „Dėl patriarcho Kirilo pasisakymų apie karą Ukrainoje ir dėl prasidėjusių represijų prieš tuos, kurie mąsto kitaip aš taip pat prašau mane pašalinti iš aktyvios kunigiškos tarnystės.“
– Jūs taip pat protestavote ir dėl patriarcho Kirilo vardo minėjimo per mišias?
– Ne. Čia mano pozicija skirtinga. Patriarchas yra demokratiškai išrinktas iš trijų kandidatų.
Aš nemanau, kad jo pareiškimai apie karą Ukrainoje yra priežastis neminėti jo vardo. Galiu viešai pasakyti, kad su jo pozicija nesutinku. Bet ne aš turiu teisti jį už jo poziciją, nors ją smerkiu. Aš visa širdimi palaikau Ukrainą ir smerkiu Rusijos daromus nusikaltimus. Bet Kirilas yra tik administratorius. Ir geriausia už jį melstis. Gal jam prašviesės protas.
Bet jei kunigai nesutinka su patriarcho pozicija ir dėl to yra pašalinami, kitaip nei represijomis tai sunku pavadinti. Jei klystu, galėsiu viešai atsiprašyti. Bet iki šiol manęs niekas neįtikino, kad yra kitaip.
– Ar metropolitas Inokentijus kaip nors paaiškino, už ką atleido kunigus?
– G.Sungaila ir V.Dauparas buvo iškviesti, griežtai pasakyta, kad buvo laukta jų atgailos, bet nesulaukta. Prašėtės atleidžiami ir esate atleisti.
– Atgailos už ką?
– Nežinau. Juk tos atgailos iš pradžių nebuvo prašyta, buvo leista jiems reikšti savo nuomonę ir neminėti patriarcho. Buvo rastas kompromisas. Apie jokią atgailą nebuvo kalbama. Mano atsistatydinimo prašymas dar nenagrinėtas, laukiu sprendimo.
– Jūs išeinate į niekur? Lietuvoje tarnauti neturite kur?
– Taip. Visas mano aktyvus gyvenimas Bažnyčioje trunka jau 30 metų. Baigiau Maskvos dvasinę seminariją, Sankt Peterburge dvasinę akademiją ir aspirantūrą Maskvoje. Dirbau Paryžiuje kancleriu. Vėliau buvau perkeltas į Austriją.
Po to buvau vėl atšauktas į Lietuvą. Čia beveik 20 metų kurijoje ėjau įvairias pareigas, tarp jų – ir viešųjų ryšių sekretoriaus. Esu įšventintas jau 26 metus.
– Ar tarp jūsų bendraminčių stačiatikių kunigų yra tokių, kuriems kyla minčių atsiskirti nuo Maskvos patriarchato?
– Tai priklauso nuo daug ko. Vertinant pagal kanonus, turi būti visuotinio ekumeninio Konstantinopolio patriarcho Bartolomėjaus sprendimas čia atkurti istorinę metropoliją. Ji buvo iki 1682 metų – Kijevo metropolija.
Kijevo metropolitas vienu metu gyveno ir rezidavo Vilniuje, kai Kijevas buvo užpultas totorių-mongolų ordos.
Po to Lietuvos administracinė vyskupija buvo laikinai perduota Maskvai – su prievole minėti Konstantinopolio patriarcho vardą. Bet tai nebuvo įvykdyta.
Kai Lietuva tapo carinės Rusijos dalimi, buvo įkurta vyskupija metropolija, į kurią įėjo dalis Lenkijos, Baltarusijos. O centras buvo Vilniuje, pavaldus Maskvai.
Iki šiol ir egzistuoja ta administracinė priklausomybė. Kijevo metropolija buvo atkurta 2018 metais ir veikia Ukrainos teritorijoje. Yra prielaidų ją išplėsti iki istorinių ribų, į kurias įeitų ir Lietuva.
Jeigu patriarchas Bartolomėjus nuspręstų, Lietuvos Vyriausybė palaikytų, būtų galima pagalvoti, ar įmanoma tai įgyvendinti. Ne atsiskiriant nuo Maskvos patriarchato, o atkuriant tą istorinę struktūrą Lietuvoje.
– Ar tiems kunigams, kurie atleisti, taip pat ir jums, jei būtumėte atleistas, nėra galimybės tarnauti, pavyzdžiui, Kijeve?
– Gal ir yra. Tai nelengvas klausimas. Kunigai, norintys pereiti tarnauti kitur, turi būti atleisti. Bet jie neatleisti, jie nušalinti nuo tarnystės. Pereiti į kitą struktūrą nelengva.
Net jei kas nors norėtų juos ar mane pasiimti, tos vyskupijos hierarchas turi parašyti užklausą ir siųsti mano metropolitui.
O jei jis pasirašo, išsiunčia mano bylą į tą kitą vyskupiją ir leidžia pereiti.
Jei aš noriu pereiti į kitą struktūrą ne rusų Bažnyčioje, vyskupas turi siųsti užklausą į Maskvą, ir Šventasis Sinodas turi spręsti.
Šioje Bažnyčioje kontrolė griežta, kaip ir sovietmečiu.
Pavyzdžiui, graikų kunigams užtenka vyskupo leidimo ir jie gali keliauti kur tik nori. Rusijos kunigai turi būti paklusnūs, galvoti taip, kaip liepiama, ir net karo vadinti karu negalima.
Mūsų hierarchas vis dar nenori suprasti, kad čia, Lietuvoje, mes jau kitokie, mąstome kitaip.
Net sovietmečiu mes buvome kitokie. Aš į seminariją įstojau 1991 metais.
Važiavau į Maskvą studijuoti su mintimi ten likti, nebegrįžti į Lietuvą.
Turėjau tokią romantinę svajonę, maniau, kad Rusija lyg ir nusimetė tą sovietinį rūbą, nes jau buvo kalbama apie demokratiją, laisvę.
Bet kai atvažiavau į Maskvą, tuoj supratau, kad esu visai kitoks. Man buvo visiškai nepriimtina tai, kas ten vyksta.
Kas įvyko Rusijoje? Carą nuvertė, bet valdyti atėjo vergai. Supratau, kad sau daugiau žalos pridarysiu, jei ten liksiu.
– Kodėl pasirinkote kunigo kelią?
– Visų pirma mano šeima buvo religinga.
Nuo mažens eidavau į cerkvę. Man viskas buvo prie širdies. Galima sakyti, kad užaugau Mikniškių-Michnovo stačiatikių bendruomenėje netoli Vilniaus. Ten gyveno mano močiutė, senelis, tėvo brolis su šeima.
Dabar ten neseniai palaidojau ir savo tėvą.
Negaliu pasakyti, kad nesu išgyvenęs pasirinkimo krizių, bet niekada nenorėjau atsisakyti kunigystės.
Ir dabar man būtų labai sunku išeiti. Išeinu į nežinią, o Bažnyčia man yra viskas.
Suprantu, kad ta struktūra turi problemų, bet mano atsistatydinimo pareiškimas – ne protestas prieš Bažnyčią. Tai mano pozicija ir solidarumas su kolegomis.
Metropolitas Inokentijus atmetė kaltinimus
Metropolitas Inokentijus šią savaitę atmetė kaltinimus, kad Lietuvos ortodoksų dvasininkai palaiko karą Ukrainoje ir pateisina agresiją.
Anot hierarcho, Lietuvos ortodoksai „buvo ir išliks atsidavę Lietuvai, ištikimi nepriklausomybės ir laisvės dvasiai“.
Metropolitas taip pat prabilo apie sąmokslą Lietuvos ortodoksų bažnyčioje – esą grupė kunigų jau seniai kūrė planus pereiti į Konstantinopolio patriarchato jurisdikciją, o po tragiškų įvykių Ukrainoje apie savo ketinimus prabilo viešai: „Jie yra pasiskelbę didvyriais ir kankiniais, tačiau iš tiesų tėra sunkiai nusidėję Dievui Bažnyčios skaldytojai.“
