Naujienų portalo lrytas.lt kalbinti paramą Ukrainai teikiančių organizacijų atstovai įsitikinę, kad pagalbos nuo karo kenčiančiai šaliai reikės dar ilgai, tad ragina į aukojimą žiūrėti atsakingai ir racionaliai.
Pokyčių jau pastebi
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus komunikacijos vadovė Luka Lesauskaitė pasakojo, kad pirmąsias tris karo savaites lietuviai ukrainiečiams aukojo itin dosniai ir aktyviai, tačiau karo sukeltas nuovargis pamažu situaciją šiek tiek pakeitė.
„Iš pradžių visuomenė buvo tokiame šoke, nelabai galėjo nei dirbti, nei ilsėtis ar pramogauti – visi buvo tiesiog prikaustyti prie televizoriaus, stebėjo socialinius tinklus. Natūralu, kad tokioje šoko, pasimetimo, nežinomybės būsenoje žmogus visai kitaip reaguoja ir labiau vadovaujasi emocijomis.
Finansiškai buvo tikrai aktyvus aukojimas, taip pat žmonės norėjo prisidėti tiek savo rankomis, ateidami savanoriauti, tiek ir daiktų atnešti. Dabar juokais kolegoms sakau, kad net ir pagal telefono skambučius galima matuoti – jeigu būdavo taip, kad netyla telefonas, visą dieną turi atsiliepinėti ir tik vakare dirbi, dabar tie skambučiai dažniausiai jau yra iš kolegų. Tai irgi rodo, kad žmonės po truputį grįžta į rutiną, į darbus, į savo gyvenimą, ir matome, kad tos naujienos vis dar yra aktualios, rūpi, bet tikrai ne taip, kaip pirmomis savaitėmis“, – portalui lrytas.lt sakė L.Lesauskaitė.
Pasak Raudonojo Kryžiaus atstovės, tai galėjo lemti natūralios ir suprantamos priežastys – pervargimas ir finansų stoka.
„Dalis žmonių turbūt aukojo didesnes sumas, ir dabar nebegali to daryti. Labai svarbu yra pamatuoti realias savo galimybes – žiūrint iš organizacijų pusės, turbūt mums geriau būtų gauti mažesnę paramą kas mėnesį, nei tik vieną kartą ir daug. Mes lygiai taip pat leidžiame tam tikras reklamas, ir influencerius pasitelkiame, kad paskatintumėme aukojimą, bet ir tai jau taip stipriai nebeveikia“, – pridūrė L.Lesauskaitė.
Lietuvos Raudonasis Kryžius nuo pat karo Ukrainoje pradžios renka paramą ir daiktais – pasak pašnekovės, dabar organizacija dažniau stengiasi atliepti individualius ukrainiečių poreikius.
„Anksčiau net jeigu neprašydavome kažkokių dalykų, žmonės vis tiek skambindavo, norėdami paaukoti mikrobangų krosneles, baldus, drabužius ar patalynę. Dabar stengiamės per savo skyrius atskiruose miestuose prašyti, jei reikia kažko konkretaus. Kai jau kreipiamės ir paprašome, tada tikrai pavyksta greitai gauti daiktus“, – kalbėjo L.Lesauskaitė.
Pasak jos, savanorių šiai organizacijai šiuo metu netrūksta, tačiau natūralu, kad dalies iš jų motyvacija taip pat nebėra tokia stipri, kokia buvo karo pradžioje.
„Per pirmas penkias dienas surinkome 12 tūkstančių savanorių, po to jų vis po truputį daugėjo, dabar turime apie 17 tūkstančių. Visgi anketų ar skambučių iš žmonių, kurie norėtų savanoriauti, praktiškai nebeliko.
Tačiau savanorių tikrai užtenka. Jų reikia nemažai, nes yra ir pamainos, žmonės nesavanoriauja visą dieną, ir naktį turi jų būti. Matome, kad dažnai ir tie patys žmonės ateina, kurie, matyt, „užsikabino“, įsitraukė, eina padėti po kelias dienas per savaitę. Turime dar tą rezervą. Pirmomis savaitėmis buvo perteklius, o šiandien būna, kad pasirašo, jog ateis, bet neateina, atšaukia. Galbūt atsiranda svarbesnių dalykų, galbūt žmogus šiaip aptingsta, nebenori. Tokių atvejų tikrai pasitaiko“, – svarstė L.Lesauskaitė.
Tokių sumų dar nebuvo matę
Aukojimo platformos aukok.lt vadovė Giedrė Šopaitė-Šilinskienė taip pat atkreipė dėmesį, jog tokių paramos pinigais skaičių, kokie platformoje atsirado pirmosiomis karo savaitėmis, organizacija nebuvo mačiusi niekada.
„Vos per tris savaites aukok.lt buvo paaukota daugiau nei 2 mln. eurų. Palyginus, per visus 2021 metus buvo paaukota daugiau nei 500 tūkst. eurų – tai reiškia, kad per trejetą savaičių į paramos taupyklę įkrito 4 kartus didesnė suma. Žinoma, absoliuti dauguma šios sumos buvo skirta padėti Ukrainai. Visgi lyginant su tuo pirmų trijų savaičių bumu, šiuo metu aukojama nebe taip intensyviai, bet skaičiai vis tiek išlieka įspūdingi.
Skaičiuojame, kad šiuo metu vidutiniškai per savaitę surenkame apie 100 tūkst. eurų paramos, o tai yra beveik dvigubai, kartais ir trigubai daugiau, negu net pačią intensyviausią savaitę prieš Kalėdas“, – dalijosi G.Šopaitė-Šilinskienė.
Ji įsitikinusi – lietuviai yra itin dosnūs net ir dabar, kai nuo karo Ukrainoje pradžios praėjo beveik du mėnesiai.
„Gal aukojama jau nebe taip įspūdingai, kaip karo pradžioje, bet tai yra visiškai suprantama, nes pagalbos Ukrainai būdų yra daug ir įvairių – prisidėjimas pinigais yra vienas iš nedaugelio būdų, ir mes tikrai negalime absoliutinti, kad galime padėti tik jais.
Tiesą sakant, mes tokių aukojimų, solidarumo ir skaičių nesame turėję net koronaviruso pradžioje, kai 2020 metų pavasarį džiaugėmės lietuvių dosnumo rekordu. Dabar sumušėme dešimt kartų didesnius rekordus“, – pabrėžė aukok.lt vadovė.
Paramos negailėjo ir verslai
Karo Ukrainoje metu itin susivieniję ir verslai – Lietuvos įmonės Ukrainos paramai skyrė ir penkiaženkles sumas. Visgi, pasak L.Lesauskaitės, dalis bendrovių savo limitus jau išnaudojo, tad paramos iš jų taip pat sulaukiama jau mažiau.
„Visi jau yra išvargę – ne tik paprasti žmonės. Bet matome, kad verslai net išleidžia savanoriauti savo darbuotojus, prisideda kaip gali tiek finansiškai, tiek ir savo savanoriais. Turėjome tokių atvejų, kai net visa įmonė atėjo savanoriauti. Matome norą prisidėti įvairiausiais būdais, bet lygiai taip pat iniciatyva mažėja“, – teigė Raudonojo Kryžiaus atstovė.
G.Šopaitė-Šilinskienė taip pat pažymėjo, kad verslai iki šiol ženkliai prisidėjo prie paramos Ukrainai.
„Aukojamos sumos buvo įspūdingos – ir keturi nuliai, ir penki. Natūralu, kad verslams, kaip ir bet kam kitam, nėra lengva kiekvieną mėnesį aukoti tokių sumų, jie turi savo paramos krepšelius, biudžetus. Galėčiau pastebėti, kad verslo filantropija lygiai taip pat nėra vien tik pinigo davimas iš savo nuosavų lėšų. Verslas prisideda ir kitais būdais, pavyzdžiui, nemokamai viešina paramos kvietimus, akcijas.
Šiuo metu ir mes bendradarbiaujame su keliomis televizijomis, su lauko reklamos agentūra, radijo stotimi ir kitomis verslo įmonėmis, kurios gal iš savo kišenės paaukoti negali, bet gali remti paslaugomis, ir jie tai daro. Verslas vis dar atsiliepia į nevyriausybinių organizacijų prašymus prisidėti“, – pabrėžė aukok.lt vadovė.
Pasak L.Lesauskaitės, visgi lengviausia organizacijoms padėti finansiškai, nes turėdamos resursų jos iš karto gali patenkinti svarbiausius ukrainiečių poreikius. Tačiau, Raudonojo Kryžiaus atstovės teigimu, organizacija vis dar renka higienos priemones, kurių nuo karo pabėgusiems žmonėms reikia nuolat.
„Nemažai ukrainiečių čia gyvena nuo pirmų dienų, kai prasidėjo karas, tai ir tos higienos priemonės jiems jau pasibaigia. Tai yra tiek vaikiškos, tiek suaugusiųjų, moterų higienos priemonės – žmonės gali į kiekvieną mūsų Raudonojo Kryžiaus skyrių, kurių Lietuvoje turime 15, fiziškai atnešti daiktus. Ko negalime rinkti ir nerenkame – receptinių vaistų.
Jei žmogus turi rimtesnių ligų, jis kreipiasi į įstaigą, ten jam yra suteikiamos tam tikros paslaugos ar nuperkami receptiniai vaistai. Kadangi dabar toks oras, alergijos, peršalimai, žmonės kreipiasi su pagalbos prašymais, kad mes jiems nupirktumėm receptinius vaistus. Tikrai jie nemažai kainuoja, tų prašymų sulaukiame daug, tai perkame juos iš suaukotų pinigų.
Taip pat nerenkame ir apatinių drabužių – dėl sanitarinių dalykų mes negalime jų rinkti kaip labdaros, tai pradžioje verslai prisidėjo, dabar perkame“, – pažymėjo L.Lesauskaitė.
Pataria nepamiršti ir savęs
Raudonojo Kryžiaus komunikacijos vadovės teigimu, jau nuo pirmųjų karo dienų akivaizdu, kad pagalbos Ukrainos žmonėms reikės dar ilgai. Ji patarė kiekvienam, norinčiam nuolat prisidėti prie paramos, įsivertinti, kiek ir kokių resursų žmogus gali skirti.
„Jeigu karas ir baigsis greitai, matome, kad dalis žmonių net neturės kur grįžti, tai galimai liks čia, bandys integruotis. Mes negalime iššvaistyti savo finansinių ir žmogiškųjų resursų ir po pusmečio sakyti, kad pavargome ir nebegalime prisidėti.
Reikia labai pasverti savo galimybes, bandyti išsirinkti galbūt vieną paramos kryptį. Jeigu aš aukoju kažkokiai organizacijai, galbūt verta pasirinkti, kad per mėnesį galiu skirti 5 ar 10 eurų, ir taip aukoti. Jeigu sakau, kad savanoriauju, galbūt tada tik savanoriauti ir neaukoti. Svarbu nebandyti išsitaškyti į visas puses, ką mes ir matėme pradžioje, jog žmonės bandė daryti viską, ką tik įmanoma. Natūralu, kad tada tikrai pavargsti. Galbūt reikėtų išsirinkti kryptį ir negalvoti, kad tu gali išgelbėti visus ir padėti visiems. Mes ir patys sau turėjome pasakyti, kad negalima visiems padėti, nes tai yra neįmanoma“, – kalbėjo L.Lesauskaitė.
Pasak jos, karo akivaizdoje svarbu nepamiršti ir savęs.
„Padėti kitiems galime tik patys būdami sveiki – tiek fiziškai, tiek emociškai. Labai svarbu pailsėti, išsimiegoti, skirti laiko savo pomėgiams, bet visiškai nepamiršti ir karo. Balansas tikrai yra labai svarbus, jeigu norime kiek įmanoma ilgiau būti tokie budrūs, susimobilizavę, pilietiški ir padėti ukrainiečiams“, – pabrėžė Raudonojo Kryžiaus komunikacijos vadovė.
Savo ruožtu G.Šopaitė-Šilinskienė akcentavo, kad per mažos aukos šiuo atveju nebūna, tad kaltės jausmą reikėtų vyti šalin.
„Yra daugiau nei suprantama, jog mūsų visų resursai yra riboti. Nereikia dėl to jaustis kaltiems. Emocijoms šiek tiek atslūgus, galime ramiai įsivertinti, kiek mano asmeniniam biudžetui, mano šeimos biudžetui yra priimtina periodiškai paaukoti, kad nenukentėtų kitos labai svarbios mūsų gyvenimo dalys. Nepritariu požiūriui, kad mes turime atsisakyti kavos puodelio ir jį iškeisti į paramą. Labai norėčiau ir linkėčiau, kad ir paaukojimas labdarai, ir kavos puodelis atrastų vietą mūsų rutinoje. Jei su kavos puodeliu turime ir pašnekesį su artimu žmogumi, manau, kad tai yra būtinas dalykas šiuo emociškai sunkiu laiku“, – svarstė aukok.lt vadovė.
Ji taip pat pabrėžė, kad Ukrainai lėšų ir pagalbos reikės dar ilgai, tad svarbu įsivertinti, kaip prie to galime prisidėti kiekvienas.
„Reikia stumti kuo toliau tą sunkų kaltės jausmą, kad negali visiems duoti, visiems padėti, nes šita krizė yra beprecedentė, humanitarinė katastrofa yra milžiniška, ir natūralu, kad Ukrainai reikėjo, reikia ir reikės lėšų. Geriau po truputį, tegul kapsi nuolat, negu atiduodame daugiau nei galime, o paskui patiems reikia sukti galvą, kaip išsisukti.
Tikiu, kad gerumas ir geri darbai sugrįžta per pačias įvairiausias formas, tai galbūt tą aukojimą galime paversti kas mėnesiniu ar savaitiniu ritualu, galima ir savo namiškius įtraukti, ir taip auginti mūsų pačių tradiciją, paprotį dalintis su tais, kuriems šiuo metu skauda“, – portalui lrytas.lt sakė G.Šopaitė-Šilinskienė.
