Tačiau ar tai pateisina visos rusų tautos niekinimą, neapykantą jos kultūrai, bjaurėjimąsi net per Antrąjį pasaulinį karą žuvusių sovietinių karių kapais?
Žinoma, galima ir gal net reikia pašalinti, pavyzdžiui, Palangos centre stūksantį sovietinių karių memorialą, bet ar tiktų ardyti ir kapinėse esančius jų kapus, griauti paminklus? Visiškai pamirštama, kad jie žuvo kovodami su naciais.
Nors Lietuva laikosi požiūrio, kad vieną okupantą pakeitė kitas, ir rašo tarp jų lygybės ženklą, kartais net sakoma, jog sovietai baisesni už nacius, pamiršus Holokaustą, Vakarų Europa tokio lietuvių požiūrio nesupras, ir pirmiausia pati Vokietija.
Žuvę sovietų kariai demokratiniame pasaulyje vis dėlto gerbiami, laikomi gyvybę paaukojusiais kovotojais su baisiausiu XX amžiaus maru – nacizmu, jų kapai saugomi, nors paminklų miesto centruose Vakaruose jiems nepristatyta. Tačiau ir rausti jų kapų niekas nepuola.
Kapinės daugelyje pasaulio kultūrų – šventa, neliečiama vieta. Vilniaus centre, Šnipiškėse, niekaip nepavyksta rekonstruoti buvusių Sporto rūmų, nes toje vietoje prieš du šimtmečius buvo žydų kapinės.
Jau pora amžių prabėgo, kai jose nieko nelaidojama, bet ortodoksams žydams atrodo, kad ką nors ten daryti būtų šventvagystė, ir Lietuvos valdžia nedrįsta prieštarauti, todėl apsilaupęs Sporto rūmų vaiduoklis stovi kaip stovėjęs.
Tačiau sovietinių karių kapinėms tokios pagarbos nėra nė iš tolo. Atrodo, leistina jų palaikus išrausus kur nors nukišti, kad niekam nebadytų akių.
Gal kai kam atrodo, kad taip rusams ir reikia. Man toks požiūris šleikštus ir nežmoniškas.
Ne mažiau atstumiančios ir net idiotiškos atrodo ir šnekos, kad visai rusų kultūrai reikia užtrenkti duris į Lietuvą, nespausdinti net jų literatūros klasikų – visame pasaulyje pripažintų genialių rašytojų – knygų, nestatyti spektaklių pagal jų pjeses.
Ar eidami tokiu keliu nubausime V.Putiną, imperialistinę Rusiją? Vargu. Jei dėl tokio kultūrinio boikoto kam nors iš rusų ir skaudės, tikrai ne jų šovinistams, kariniams nusikaltėliams, o tik kultūros žmonėms, bet tarp jų mažiausiai tokių, kurie pritaria Ukrainos užpuolimui.
Žinoma, ne visi jie viešai pasisako prieš Rusijos agresiją, turbūt didesnė dalis tyli ir, kaip sovietiniais laikais, piktinasi savo virtuvėje bendraudami su artimaisiais. Blogai, bet prisitaikymas, konformizmas būdingas viso pasaulio žmonėms, taip pat ir lietuviams.
Galima spėti, ar tik nesėdėtų tykiai burnas užčiaupę ir dar kai ką suraukę, jei gyventų Rusijoje, ir tie lietuviškieji drąsuoliai, kurie garsiausiai reikalauja bausti visus rusus už tai, kad jie nesustabdė V.Putino.
Iki kokio net komiškai kvailo lygio galima nusiristi, puikiai atskleidžia vienos kūrėjų asociacijos viešas laiškas, raginantis „uždaryti dangų bet kokiai rusiškai kultūrai ir menui“, kuriame kelis kartus paminėtas Rusijos pavadinimas rašomas mažąja raide.
Per Antrąjį pasaulinį karą neapykantą vokiečių tautai atvirai skleidę sovietiniai rašytojai vis viena nesugalvojo, kad Vokietiją galima pažeminti rašant šios valstybės pavadinimą mažąja raide. Matyt, buvo neblogai išmokę rašybą.
Lietuvos „kūrėjai“, ko gero, pamiršo, ką turėjo įsikalti į galvą dar pirmoje pradinės mokyklos klasėje, – kad valstybių pavadinimai rašomi tik didžiąja raide ir net karas šios elementarios taisyklės nepanaikina.
Juk lietuvių kalbos rašyba tikrai neatsakinga už Rusijos karių nusikaltimus Ukrainoje. Be to, rašybos taisyklių net ir dideli kūrėjai patys nekuria, tai kalbinis paveldas.
Būtų galima tik pasijuokti iš tokio perdėtai kūrybiško darkymosi stengiantis vaizduoti, kad jau atsistojai į pirmąsias kovos su Rusijos agresija fronto gretas. Žinoma, ne Ukrainoje, o čia, saugiai Lietuvoje.
Tačiau kas, jei ne kūrybinės organizacijos, turėtų ginti Lietuvą nuo idiotiškos rusofobijos ir skelbti, kad reikia skirti rusų kultūrą nuo Rusijos imperializmo? Tai nelengva, kai dabar žmonės kunkuliuoja pykčiu baisėdamiesi Rusijos kariniais nusikaltimais.
Ne dėl Rusijos, o dėl Lietuvos negalima „uždarinėti dangaus“ tikrajai rusų kultūrai, kuri sudaro nemenką pasaulinės kultūros dalį. Nuskriausime tik save pasiduodami primityviai neapykantai viskam, kas rusiška.
Iš viso kultūrinė neapykanta – tarsi dvasinė sausra, išdžiovinanti laisvą mintį, skirstanti žmones į savus ir priešus net ir gimtojoje šalyje.
