„Per visas pamokas garsiai keikėsi. Peiliuku braižė suolą, plėšė knygų lapus ir mėtė po klasę. Trankė savo stalą ir sulaužė lentyną. Kai mokytoja sudraudė, pasakė, kad užmuš, išbadys akis. Per pertrauką mušė mokinius, vaikui pataikė kumščiu į galvą. Nukabino nuo sienos vaizdines priemones ir sutrypė. Degiojo žiebtuvėliu popierius.“
Tokia žinutė iš mokyklos sausio 27 dieną atkeliavo į mokinio tėvo telefoną.
„Jau iš ryto man paskambino mokyklos psichologė – jūsų vaikas susibarė, susimušė, primušė...
Paprašiau, kad parašytų žinutę konkrečiau. Tai nebuvo mums netikėta. Mes nuolat bendravome su mokykla dėl sūnaus elgesio. Pavakare paskambino pats sūnus ir paklausė, ar gali nueiti į mūsų mikrorajone veikiantį vaikų būrelį. Pasakiau – eik, tik paruošk pamokas.
Iš darbo grįžau įprastai, sūnus iš būrelio grįžo 19 val. Paklausiau, kaip sekėsi mokykloje. „Gerai, tėti, normaliai viskas“, – atsakė. Jis visada žinojo – jei pasakys tiesą, kad ir kokia ji būtų, aš jo nebausiu.
Tada pasisodinau šalia ant sofos ir parodžiau tą pranešimą. „Buvo taip?“ – paklausiau.
„Taip, buvo.“ „Kodėl taip elgeisi?“ „Nežinau.“
„Tu pamelavai man, tai atnešk čia savo telefoną, 3D akinius!“ Jis atnešė. Aišku, aš jį išbariau.
Tuo metu paskambino žmona, kad ją parvežčiau iš darbo, ji dirba ilgiau negu aš. Jau buvo 20 val. 20 minučių.
Pasakiau vaikui: „Ruošk pamokas, parvešiu mamą, tada nuspręsime, kaip tave nubausti.“
Atidaviau telefoną, nes esą jam reikėjo pasižiūrėti kažkokias užduotis, ir išvažiavau“, – minučių tikslumu to vakaro įvykius prisiminė Kostas R. (straipsnyje minimi vardai pakeisti. – Red.). O prisiminė ir dėl to, kad tai buvo jo paskutinis vakaras namuose drauge su šeima.
Prie namų – policija
Apie 21 val. 15 min. Kostui R. su žmona grįžtant namo jai paskambino iš nepažįstamo numerio: „Čia policija, mes prie jūsų namų. Gavome iškvietimą, kad smurtaujama prieš vaiką.“
„Mes nieko nesupratome. Skambinu sūnui: „Ignai, kas čia darosi, ar tu kažką prisidirbai?“
Sūnus atsako: „Nieko nesuprantu, aš pats bijau, nežinau, ko ta policija atvažiavo, aš buvau namie. Tėveli, aš bijau...“
Parlėkėme namo didžiausiu greičiu. Prie namų blyksi policijos švyturėliai, kaimynai žiūri pro langus. Klausiu policininkų: „Kas atsitiko?“ „Gavome iškvietimą, kad mušamas vaikas.“ Iš ko? Pasirodo, iš sūnaus telefono, jis pats paskambinęs“, – „Lietuvos ryto“ žurnalistei pasakojo tėvas.
Anot Igno tėvų, pareigūnai patys apžiūrėjo išsigandusį vaiką. Jokių smurto žymių, mėlynių nerado.
Tėvai tikėjosi, kad pareigūnai išvažiuos, bet jie išsikvietė budinčią vaiko teisių apsaugos grupę. Atvyko du darbuotojai, vyras ir moteris. Moteris viena nuėjo pasikalbėti su vaiku į kitą kambarį.
Toliau įvykiai klostėsi žaibiškai. Tėvas pradėjo ginčytis ir su pareigūnais, ir su vaiko teisių apsaugos darbuotoju, kai jie pasakė, kad išsiveš sūnų iš namų.
„Taip, prisipažįstu, labai įsikarščiavau ir nesusivaldžiau. Iškoneveikiau ir pareigūnus, ir tą vaiko teisių apsaugos darbuotoją, – neslėpė Kostas R. – Bet savo elgesiu jie išprovokavo mane. Lyg būčiau kažkoks nusikaltėlis.“
Pareigūnai išsikvietė dar vieną policijos ekipažą. Užuot surašius protokolą, Kostas R. buvo įsodintas į policijos mašiną ir išvežtas į areštinę prie Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato.
„Sakiau jiems – juk sūnų išsivešit, tai kam iš namų išvežate mane?! Niekas manęs nesiklausė“, – kalbėjo vilnietis.
Sprendimas – greitas
Kitą rytą areštinėje nuotoliniu būtu įvyko teismo posėdis. Jis buvo trumpas, sprendimas standartinis: du mėnesius gyventi atskirai nuo šeimos, prie sūnaus nesiartinti per 100 metrų.
Anot Kosto R. advokato, nebuvo atsižvelgta į jokius argumentus – smurto juk nenustatyta, įrodymų nėra.
„Kodėl išvežus iš namų sūnų čia nebegali gyventi tėvas? Sugrąžinti vyrą namo prašė ir žmona.
Bet ir institucijos, ir teismas laikėsi tik formalių taisyklių, neatsižvelgė į realią situaciją“, – „Lietuvos rytui“ pakomentavo teisininkas.
„Po nuosprendžio išleido mane į gatvę. Eik kur nori, gyvenk kur nori! Nenustačius jokio mano smurto staiga tapau ir bešeimis, ir benamis“, – liūdnai atsiduso Kostas R.
Vaikui nerado vietos
Kas tą lemtingą vakarą nutiko sūnui, galbūt melagingai įskundusiam dėl smurto savo tėvą?
Tėvams buvo pasakyta, kad sūnų išveš į vaikų krizių centrą. Prieš tai jų pasiteirauta, ar turi giminaitį, galintį priimti vaiką.
„Pasakėme, kad yra močiutė, bet ji negalės prižiūrėti ir tikrai neims.
Kur išvežė sūnų, mums taip ir nepasakė. Paskambino pati močiutė, kad vaiką naktį atgabeno jai. Esą vaiko teisių apsaugos darbuotojai pažadėjo, kad jis čia bus tik vieną dieną. Matyt, nebuvo nuspręsta, kur pasiimtą vaiką dėti. Nuvežė ir paliko.
Sūnus jau po kelių dienų, sausio 31-ąją, mokykloje vėl susimušė, padegė šiukšlių dėžę, mokinius teko net evakuoti.
Sūnus pats vienas buvo parvažiavęs namo. Žmona buvo darbe. Niekas to vaiko nebekontroliavo – jis susirinko mano laikrodžius, močiutės auksinį kryželį, grandinėlę ir išsivežė. Močiutė sakė jo neišleidusi, tačiau vaikas pagrasinęs, kad išdurs jai akis, kaimynų mašiną kieme sudaužys. Kam jam prireikė aukso?
Aš pats iškviečiau policiją pas močiutę, kad žiūrėtų, kas darosi, vaikas liko visai be priežiūros. Policija sūnų surado, nes jis jau buvo pabėgęs, ir išvežė į Antakalnio vaikų ligoninę.
Ten palaikė kelias dienas ir vėl atvežė pas močiutę. Ji paprieštaravo – aš su juo nesusitvarkysiu! Tada sūnų išvežė į Santaros klinikų vaikų skyrių.
Iš ten skambina man – atvažiuosite pasiimti?
„Ne, juk man uždrausta prie sūnaus artintis“, – sakau. Žmona pasakė, kad namie viena vaiko negalės prižiūrėti, ji dirba nuo ryto iki vakaro. „Sugrąžinkite vyrą“, – prašė. Bet tam prašymui visi liko kurti. Ir sūnų mėtė kaip karštą bulvę laikydamiesi tik savo instrukcijų. Pagaliau jį išvežė į Vilniaus miesto krizių centrą“, – pasakojo Kostas R.
Nubaudė motiną
Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba vasario 22 dieną 60 eurų bauda nubaudė vaiko motiną už vaiko nepriežiūrą, nors jis nuo sausio 27 dienos buvo paimtas iš šeimos.
Neva motina neužtikrina Lietuvos Konstitucijoje užfiksuotos pareigos dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaiką.
Bauda buvo skirta remiantis raštu, gautu iš mokyklos: „Nuo rugsėjo 1 dienos vaiko elgesys mokykloje blogėjo. Jis melavo, mušėsi, pasišalindavo iš pamokų. Sausio 28 dieną buvo gautas pranešimas iš policijos, kad vaikas skambino pagalbos telefonu dėl smurto namuose. Sausio 31 dieną jis padegė šiukšlinę mokykloje. Motina aiškintis į mokyklą neatvyko.
Be to, motina nesutiko kartu su sūnumi apsigyventi Krizių centre. Tokiais veiksmais ji padarė nusikaltimą.“
„Iš tiesų keista, kodėl jūs atsisakėte, kad sūnus liktų namie, kai vyrą išsivežė policija? Ir kodėl drauge su vaiku neapsigyvenote Krizių centre?“ – paklausiau mamos Jelenos R.
„Todėl, kad dirbu po 12 valandų. Kas visą dieną būtų prižiūrėjęs vaiką? Jei būčiau vykusi drauge į Krizių centrą, juk vis tiek būčiau turėjusi važinėti į darbą.
Be to, prisipažinsiu – man sunku suvaldyti savo vaiką. Tėvas jam buvo autoritetas. Bet mano argumentų niekas nesiklausė atimdami iš šeimos tėvą ir vyrą, nors jokio jo smurto iki šiol neįrodyta“, – tvirtino moteris.
Paskambino šiaip sau
Dėl smurto pradėta aiškintis tik po to, kai vaikas buvo paimtas iš šeimos, nors paimant jokių smurto požymių nebuvo nustatyta.
Anot tėvų, jau būdamas Santaros ligoninėje sūnus psichologui prisipažinęs, kad jokio smurto namie nebuvo, tėvas tik bardavęs, o jis paskambinęs pagalbos telefonu „taip sau“.
„Vėliau jo draugai prasitarė, jog Ignas pasigyręs, kad „dabar sutvarkysiąs tėvus“. Aišku, jis nesuprato, kuo gali baigtis toks telefono skambutis“, – apgailestavo Igno motina.
Krizių centre – laisvas
Ir nuvežus berniuką į Krizių centrą nuotykiai nesibaigė. Vasario 2 dieną vaikas turėjo vykti į komisiją, kur, anot tėvų, turėjo būti nustatyta, kad jam mokykloje reikalinga priežiūra. Bet vaikas važiuoti atsisakė.
Iš Krizių centro Vaiko teisių apsaugos tarnyba Igną nuvežė į 5-ąjį policijos komisariatą aiškintis, kodėl jis iš namų pavogė laikrodžius ir aukso dirbinius.
Dalyvavo ir motina. Po apklausos vaikas pabėgo.
Važiuodama namo motina pamatė sūnų autobusų stotelėje ir paskambino vyrui, kad jis kuo greičiau atvyktų paimti vaiko.
„Aš negaliu artintis prie savo sūnaus, todėl paskambinau policijai. Jį surado ir vėl nuvežė į Krizių centrą.
Iš ten jis vėl pabėgo, žmona pamatė mūsų mikrorajone besibastantį. Į mokyklą jis nenueina.
Jau spėjo ir iš vienos mergaitės pasisavinti elektroninę cigaretę, tėvai atėjo pas žmoną į namus aiškintis. Štai tokie įvykiai pas mus kasdien.
Neįsivaizduojame, kaip dirbama tame Krizių centre su vaiku. Juk dabar jam neva padeda specialistai. Iš namų išvežti buvo greiti, bet vaizdas toks, kad daug visokių komisijų, o vaikas be galvos“, – nusiminęs pasakojo Igno tėvas.
Vasario 22 dieną įvyko posėdis, kuriame vaikas turėjo papasakoti, ar tėvas jį mušė. Berniukas liudyti apie smurtą atsisakė.
Padėtis – aklavietėje
– Ar jūs vis dėlto nepaisydamas draudimo pabendraujate su sūnumi? – paklausiau Kosto R.
– Taip, nes sūnus pats to nori.
Štai ir aną sekmadienį buvome susitikę. Nusivedžiau į kavinę, pamaitinau, daviau 10 eurų, kad pats galėtų nusipirkti maisto.
Pasikalbame vyriškai. Išsiunčiau į Krizių centrą su taksi.
– Berniukas gali laisvai pasišalinti iš Krizių centro?
– Taip. Ignas yra atvežamas į mokyklą ir paleidžiamas.
Ką jis veikia visą dieną, Krizių centro darbuotojai nežino.
Į mokyklą jis nebeina, mokytojai skambina man, mums. O ką aš dabar galiu? Mama yra mačiusi jį bėgiojantį po kiemus, parsiveda namo, pamaitina.
Žaidžiant kieme futbolą sūnui kažkas sulaužė rankos pirštą.
Kai pamačiau vaiką, jis atrodė kaip valkata.
Rankos purvinos iki juodumo. Parsivedžiau namo, nuploviau rankas, nors ir neturėjau teisės to daryti.
Negalėjau vaiko parvežti į centrą, neturiu teisės.
Daviau pinigų grįžti taksi. Kartais jis užklysta ir pas močiutę, pavalgo ten.
O Krizių centre savaitgaliais išvis lieka tik budėtojas, tad vaikas paliktas likimo valiai.
– Negi po pamokų jo neparveža atgal?
– Pasirodo, ne. Iš Krizių centro mums yra skambinę net vidurnaktį: „Kur Ignas?“ O ką mes galime žinoti? Juk jie dabar atsakingi. Padėtį gali pakeisti tik teismas, bet prošvaisčių nėra.
Aplinka neatrodė linksma
Kovo 17 dieną nuvažiavau į Vilniaus miesto krizių centrą, esantį Naujojoje Vilnioje.
Kaip supratau, čia drauge gyvena ir suaugusieji. Automobilių aikštelėje du piliečiai iš butelio gėrė alų ir garsiai keikėsi. Kai pamėginau sudrausti, juk šalia gyvena ir vaikų, buvau pasiųsta ten, kur ir rusų karinis laivas.
Bet nuėjau kitur – prie vartų vidiniame centro kieme. Jį juosia aukštoka tvora, į kiemą nepateksi. Matau, vidury kiemo stovi vienišas krepšinio stovas.
Daugiau nebuvo nieko, kas liudytų, kad čia gyvenantys vaikai turėtų lauke kuo užsiimti. Aplinka neatrodė linksma vaikams, apgyvendintiems čia dėl problemų šeimose.
Prie vartų priėjusi pasikalbėti centro vadovė teigė neturinti teisės kalbėtis su žurnalistais ir pasiūlė kreiptis į Krizių centro direktorę. Tai vėliau aš ir padariau.
Krizių centre nepatinka
Nepavykus pasišnekėti su centro darbuotoja pavyko pasikalbėti su pačiu Ignu.
Mat jis tuo metu buvo ne mokykloje, kaip manė centro darbuotojai, o namuose. Kalbėjomės girdint motinai.
– Ignai, kaip laikaisi?
– Šiaip sau. Po biškį. Gal blogai.
– Ar tau nepatinka būti Krizių centre?
– Ne. Ten visai nėra kas veikti. Esame tik du vaikai. Aš kambaryje gyvenu vienas.
– Girdėjau, nenueini ir į mokyklą?
– Ne... Mane nuveža, bet aš neinu. Bet rytoj gal eisiu.
– Norėtum gyventi namie?
– Taip, norėčiau sugrįžti namo. Man namie geriau.
Teirautis ko nors daugiau 11-mečio berniuko neišdrįsau.
Tėvai stengėsi padėti
Su Igno mama pasikalbėjome ilgiau.
– Kada prasidėjo tokios rimtos problemos su sūnumi?
– Iki mokyklos vaikas buvo kaip vaikas. Aišku, išdykaudavo.
Problemos prasidėjo gal nuo antros klasės.
Skųsdavosi, kad iš jo mokykloje tyčiojamasi. Ir niekas dėl patyčių ten nekreipdavo dėmesio. Ignas gindamasis pradėjo muštis.
Manome, kad tai virto agresyvumu. Susidėjo su vyresniais mikrorajono vaikais, net ėmė vagiliauti. Per tuos trejus metus mums niekas nepadėjo.
– Iš ko laukėte didesnės pagalbos?
– Iš mokyklos psichologo, vaiko teisių apsaugos specialistų.
Visi sudarinėdavo planus, ir ta pagalba būdavo formali.
Konkrečiai padėjo gal tik mūsų rajono seniūnijos darbuotoja. Ji nuolat skambindavo, užeidavo. Ignas mielai lankė ir vaikų klubą mūsų rajone.
Jau paėmus vaiką iš šeimos, kovo 10 dieną nuotoliniu būdu, per telefoną, vėl įvyko Gerovės komisijos posėdis.
Dalyvavo mobiliosios pagalbos šeimoms specialistė, Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotoja, mokyklos pedagogas, mes su vyru. Aš vėl klausiau jų – kokiu pagrindu paimtas mūsų vaikas? Tik dėl to nepasitvirtinusio vieno telefono skambučio?
Juk jokio smurto nebuvo. Niekas neatsakė. Vėl buvome puolami mes, tėvai, nemokantys auginti vaiko.
– Vis dėlto ką dėl vaiko darėte jūs, tėvai?
– Tikrai stengėmės. Vežiojome pas Karoliniškių vaikų poliklinikos psichologą.
Jis 40 minučių dirbdavo su vaiku, 20 minučių – su mumis. Dukart per savaitę. Nepadėjo.
Užrašydavome į sporto būrelius, kad būtų užsiėmęs, – į futbolo, vėliau karatė.
Bet čia Ignas sudaužė vaiką, iškoneveikė trenerį, ir sūnus buvo išmestas iš būrelio.
Nuolat bendravome su mokykla. Labiau vyras. Prisipažinsiu, kad vyras vienintelis susitvarkydavo su sūnumi. Tėvas jam buvo autoritetas.
– Vis dėlto kas nutiko, kad 11-metis sūnus, kaip matome iš pedagogų žinučių, tapo vos ne siaubūnu?
– Turbūt visi tėvai gina savo vaiką, bet jis namie tikrai yra geras. O kai išeina į mokyklą ar gatvę – lyg nuo grandinės nutrūkęs, nors mokosi neblogai.
Mes įtariame, kad pavartoja su vyresniais kažkokių kvaišalų, nes kam vaikui iš namų vogti? Paaugliai, net vaikai labai pamėgę elektronines cigaretes.
Esame girdėję, kad jie ten kažko dar įsilašina. Sūnaus elgesys tikrai neadekvatus.
– Netyrėte, ar sūnus vartoja kvaišalus?
– Ne kartą prašėme pareigūnų, kad patikrintų. Prašėme ir Antakalnio vaikų ligoninės, ir Santaros klinikų – padarykite testą. Nepadarė.
Nors Santaros vaikų klinikos psichologui jis prisipažino, kad bandė kvaišalų, į elektronines cigaretes kažko prisipila.
– Jau kuris laikas sūnus paimtas iš namų. Kas toliau?
– Mes nieko nežinome. Vaikas šlaistosi be priežiūros.
Girdėjome, kad sūnui ieškos globėjų arba jis bus išvežtas į globos namus, nes Krizių centre negali ilgai būti.
Prašiau ne kartą, kad leistų vyrui grįžti namo. Juk sūnaus čia net nebėra! Bet girdžiu, kad viską turi spręsti teismas.
Instancijos tik formaliai dirba, o berniukas tuo metu šlaistosi gatvėmis visai be priežiūros. Toks kelias gali jį nuvesti ir į paauglių koloniją.
Ar jau laimėjo teisybė?
„Lietuvos rytui“ pradėjus domėtis šia istorija padėtis greitai pasikeitė. Prokuroras nutraukė baudžiamąją bylą ir leido tėvui grįžti namo.
„Kas toliau? Ar jūsų sūnus taip pat grąžintas į namus?“ – paklausiau Igno tėvo.
„Ne, negrąžintas. Jis vis dar Krizių centre. Girdėjome, kad ten jau buvo atvykę atstovai iš kažkurių globos namų.
Bet pasikalbėję su sūnumi pasiimti atsisakė. Kodėl? Nežinome. Mūsų niekas neinformuoja.
Dabar jau galiu bendrauti su sūnumi.
Nuvažiuojame į Krizių centrą, pasiimame Igną į namus, išmaudome. Nupirkome naujų drabužių. Bet nakvoti jis turi grįžti į centrą“, – kalbėjo vyras.
Tėvas grąžintas į šeimą. Ar teisybė jau laimėjo? Bet juk 11-metis 2 mėnesius buvo vežiojamas po įstaigas, šeima buvo išdraskyta net neturint įrodymų, kad namuose būta smurto.
Iš pirmų lūpų
Kristina Ankėnaitė - Balčiūnienė
Vilniaus miesto krizių centro direktorė
„Krizių centro Pagalbos vaikui skyriuje gyvena tik vaikai. Trumpalaikės socialinės globos paslaugos teikiamos vaikams nuo 3 iki 18 metų, patyrusiems socialinę riziką, laikinai likusiems be tėvų globos.
Siekiama sukurti jaukias, šeimai artimos namų aplinkos gyvenimo sąlygas, formuoti vaiko socialinius įgūdžius, jo pasaulėžiūrą, šeimos vertybes, atsakomybę. Paslaugų teikimo trukmė – iki 3 mėnesių.
Čia organizuojami įvairūs laisvalaikio renginiai, pažintinės ekskursijos. Vaikai gali susitikti su draugais, šeimos nariais, jei tai neprieštarauja vaiko interesams. Jiems duodama kišenpinigių, jie gali vaikštinėti po miestą, eiti į parduotuvę.
Pamokų lankymas yra privalomas. Į ugdymo įstaigas vaikai nuvežami ir parvežami Krizių centro transportu. Savarankiški vaikai vyksta visuomeniniu transportu, palydimi centro darbuotojų arba vieni patys. Pasitaiko atvejų, kai darbuotojams nėra žinoma, kur vaikas leidžia laiką dienos metu.
Vaikų bėgimo iš namų, iš mokyklos priežastys dažnai yra įsisenėjusios, sąlygotos aplinkos, kur vaikas augo, suaugusiųjų dėmesio ir rūpinimosi stokos, skausmingos patirties ir noro viską išbandyti. Žinoma, kad tenka sulaukti tėvų skundų, įžeidinėjimų, kreipimosi į žiniasklaidą, nes vaiko teisių pažeidimo situacijos yra labai jautri tema.“
Alina Žilinaitė
Vaiko teisių apsaugos tarnybos Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus vadovė
„Vaiko teisių gynėjų žiniomis, vaiko tėvai gyvena kartu, o vaikas įstatyminių atstovų sutikimu apgyvendintas Krizių centre. Šiuo metu jam ieškoma globėjų.
Su tėvais ir pačiu vaiku dirbama jau keletą metų – konsultuojama, stengiamasi padėti, teikiamos rekomendacijas. Šeimai buvo pateikta dešimtys rekomendacijų, tačiau jos taip ir liko neįgyvendintos, o problemos tapo dar sudėtingesnės.
Kiekvienam vaikui reikia meilės, rūpesčio ir priežiūros. Svarbu kurti dialogą su vaiku. Galbūt jame susikaupė daug skausmo, ilgalaikių traumuojančių patirčių. Dažnu atveju pagalbos reikia ir tėvams, prašoma glaudžiai bendradarbiauti su pagalbą teikiančiais specialistais.“
Per metus – dešimtys tūkstančių pranešimų
Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba praėjusiais metais gavo daugiau nei 40 tūkst. pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus. Dažniausiai apie skriaudžiamus vaikus praneša policijos pareigūnai.
Apie pusę visų gautų pranešimų nepasitvirtino ir vaiko teisių pažeidimų nebuvo nustatyta.
82 proc. visų pranešimų yra susiję su nesmurtiniais vaiko teisių pažeidimais. Jie dažniausiai siejami su socialinėmis šeimų problemomis, netinkamomis gyvenimo sąlygomis, o didžiuosiuose miestuose – su bendravimo su tėvais tvarka, kai tėvai yra išsiskyrę ir nesutaria dėl vaiko.
Seksualinį smurtą dažniau patiria mergaitės – pernai fiksuoti 198 tokie atvejai. Seksualinis smurtas berniukų atžvilgiu nustatytas 41 kartą.
Dažniau smurtaujama prieš vyresnius vaikus – nuo 10 metų.
Praėjusiais metais Lietuvoje smurtą patyrė 2594 vaikai.
