Tačiau po įtemptų metų iškeitus ministro kėdę į Seimo nario, rodos, A.Verygai pritrūko iššūkių. Neseniai jis paskelbė jau kitąmet ketinantis siekti Kauno miesto mero posto. Nors iš pradžių daugeliui tai nuskambėjo lyg pokštas, politikas tikina – į šias pareigas žiūri rimtai ir yra pasiruošęs įpūsti miestui daugiau atvirumo ir bendruomeniškumo dvasios.
Būtent to A.Veryga sako pasigendantis dabartinio miesto mero Visvaldo Matijošaičio vadovavimu metu. Atvirumo stoka ir šioks toks storžieviškumas, anot jo, koją kiša ir kalbant apie Rusijoje vis dar veikiantį mero šeimos verslą.
„Jei sakome, kad neturime sietis su Rusija, Baltarusija, nepadėti joms kariauti karo Ukrainoje, meras taip pat yra mūsų Lietuvos visuomenės dalis. Jei jis turi kitokią nuostatą, kuri nebesutampa su geopolitinėmis aktualijomis, tai gal jam ne vieta mero poste“, – interviu naujienų portalui lrytas.lt teigė politikas.
– Susitinkame tokiu neramiu metu, kai Ukrainoje jau antrą mėnesį tęsiasi žiaurus karas. Kaip šiuo metu jums sekasi susitvarkyti su emocijomis? Gal kaip buvusiam psichiatrui šiek tiek lengviau, turite kokį slaptą nerimo įveikimo receptą?
– Psichiatrai, aišku, irgi yra žmonės. Ar tu būtum psichiatras, ar psichologas, tave vis tiek viskas veikia. Tik tiek, kad yra lengviau suprasti, kas su tavimi darosi. Kai supranti, paprasčiau priimti sprendimus, kurie leidžia save apsaugoti. Pirmosiomis dienomis, prisipažinsiu, ir man buvo labai sudėtinga.
Kaip ir visi, atsikeldavęs tikrindavau informaciją, vėliau ją tikrindavau dar keliolika kartų, vakare atsiguldavau, vėl žiūrėdavau, kas darosi, kaip viskas vyksta. O paskui visas karštis šiek tiek nuslūgsta ir pradedi galvoti ne tik kaip susitvarkyti su savo emocijomis, o ką daryti, kaip prisidėti. Tik blaškantis negalima niekam suteikti naudos – nei sau, nei ukrainiečiams, nei tiems, kurie yra aplink.
Receptai yra labai nesudėtingi. Natūralu, kad mes sureaguojame, kyla didelis stresas, nerimas, sutrinka miegas. Ką daryti su tuo? Visą įtampą paversti darbu. Kadangi Lietuva pati nekariauja, čia karas nevyksta, labai svarbu, kad mes dirbtume savo tiesioginį darbą. Svarbu, kad mūsų valstybė funkcionuotų, kaip reikia. Aišku, reikia ir prisidėti prie Ukrainos pergalės. Kiekvienas mes prisidame skirtingai. Aš pats savanoriauju, aukoju.
Trečias dalykas, kuris yra labai svarbus – pasiruošimas. Jeigu mes matome grėsmę, turime ne bijoti, o pasiruošti. Daug metų žmonės pro pirštus žiūrėjo į civilinę saugą, pasiruošimą nelaimėms. Kaip rekomenduoja civilinė sauga, reikia turėti tam tikrų daiktų, maisto atsargų.
Dar vienas svarbus dalykas – nuolat nesėdėti informaciniame sraute. Ypač prieš naktį, jei vėliau tai nepadeda užmigti. Tai, kad mes naktį neišsimiegosime, nepadės nė vienam ukrainiečiui. Jeigu neišsimiegoję ryte rėksite ant savo bendradarbių ar vaikų, kokia iš to nauda bus Ukrainai?
– Kalbant apie pasiruošimą, ar pats namuose turite sukrautą kuprinę su būtiniausiais daiktais?
– Turiu. Kadangi esu šaulys, daug visko namuose turiu. Bet tai nėra susiję su įvykiais Ukrainoje. Žmonės, kurie priklauso šauliams, skautams, yra buvę stovyklose, mokymuose, namuose turi visokių dalykų, kurių įprastai žmonės galbūt neturi, neperka. Pas mane rastumėte visko – ir miegmaišį, ir kuprinę, ir įrankius ugniai uždegti.
Vasarą buvau suorganizavęs draugų šeimoms stovyklą, kurioje mokėme teikti pirmąją pagalbą, gaivinti žmogų, orientuotis su žemėlapiu, kompasu. Jeigu taip atsitiktų, kad sutriktų mobilusis ryšys, gali nebelikti visų mūsų mobiliųjų žemėlapių. Dabar yra geras metas, kai galima pasimokyti šių dalykų.
– Sakoma, kad nepasiduoti baimei ir liūdesiui ypač padeda įprastos darbotvarkės laikymasis, savo mylimų hobių neapleidimas. Girdėjau, kad neseniai išsilaikėte motociklo vairavimo teises ir pradėjote fotografuoti.
– Taip, ši veikla ir dabar, ir anksčiau man padėjo. Jaučiant didelę įtampą, mes privalome nukreipti dėmesį. Ir darbe, aišku, yra daug įtampos, nors jos patiriu net keliais kartais mažiau nei dirbdamas ministerijoje. Bet, nepriklausomai nuo konteksto, yra būdai, kurie negeriant, neprisigeriant vaistų, savęs nežalojant padeda „išventiliuoti“ susikaupusias emocijas. Vieni rašo eilėraščius, kiti fotografuoja, treti – važinėja motociklu.
Fotografija man yra vienas iš atsipalaidavimo būdų. Vaikštau gatvėmis, pasiimu telefoną, nes fotografuoju tiesiog telefonu, ieškau kadrų. Vadinasi, nukreipiu dėmesį į kitus dalykus. Važiuoju automobiliu ir aplinką matau visiškai kitaip. Pamatau kažkokį griūvantį pastatą, man tada ten norisi įlįsti, nufotografuoti. O važiavimas motociklu puikiai išvalo smegenis.
– Pernai pranešėte, kad ketinate kandidatuoti į Kauno mero postą. Daugeliui tai nuskambėjo lyg koks pokštas. Kas nutiko – pabodo Vilnius ar po ministro kėdės pritrūkote iššūkių?
Yra net kelios priežastys. Į bet kurį darbą, kur beatsidurčiau, žiūriu rimtai. Aišku, galbūt žmonėms kyla klausimų: pabuvo ministru, pabuvo Seime, dabar nori mero darbo, kam ten reikia eiti ir pan. Man atrodo, kad visur, kur beatsidurtum, jeigu rimtai žiūri į darbą, yra labai įdomu. Politika mano gyvenime atsirado ne per seniausiai. Iš pradžių pabuvau vykdomojoje valdžioje – ministerijoje, dabar esu Seime, tai yra įstatymų leidžiamoji valdžia.
Miestas, savivalda vėl yra kitoks kontekstas, visiškai kiti iššūkiai. Man yra įdomu eiti, bandyti naujus dalykus. Juo labiau, Kaunas man yra gerai pažįstamas. Kaune aš esu nuo 1994 metų, kai atvažiavau studijuoti. Nuo to laiko iki išėjimo į Seimą visi mano darbai, veiklos buvo susijusios su Kaunu – ar tai būtų studijos, ar darbas universitete, nevyriausybinės veiklos. Kaunas man yra pažįstamas.
Manau, kad aš tikrai galėčiau į Kauną įnešti naujų dalykų. Kaunas yra pasikeitęs į gerąją pusę, pagražėjęs, apsitvarkęs. Kiekvieną kartą, kai grįžtu, prasuku gatvėmis ir matau, kad jau yra naujų pastatų, biurų, gatvė patvarkyta ir pan. Geležis jau yra aptvarkyta. Bet žmogus nėra tik pastatas. Yra kultūra, sveikata, bendruomenės. Manau, kad ten aš turėčiau galbūt kitų kompetencijų, nei turi dabartinis meras, kurį vadina ūkišku žmogumi.
Aš gal nesu matomas kaip labai ūkiškas politikas, nors, vėlgi, žmonės keistai įsivaizduoja ministro darbą. Sveikatos biudžetas yra milijardinis, yra dideli pinigai, savotiškai didelis ūkis, kuris yra ženkliai didesnis nei miesto, ir sprendimai daro daug didesnę įtaką visos Lietuvos gyventojams, nei būnant vieno miesto politiku. Manau, kad aš turėčiau ką pasiūlyti Kaunui.
– Dabartinį miesto merą vis paminite geru žodžiu, tačiau pabrėžiate, kad tapęs meru siektumėte atviresnio bendravimo su kauniečiais. Ar jūsų šūkis, kaip 2019 metais tuomet dar tik kandidato į prezidentus G.Nausėdos, bus apie tai, kad Prezidentūra, šiuo atveju, savivaldybė, bus atvira visiems? Ar tas atvirumas ir yra dalykas, kurio labiausiai pasigendate?
– Ne tik atvirumo. Yra sričių, kurios mieste yra „užmestos“. Tai yra kultūriniai, sveikatos dalykai, į kuriuos labai mažai kreipiama dėmesio. Taip, kai kas yra aptvarkyta, kas labiau susiję su įstaigomis, aplinka, bet, kaip sakau, žmogus nėra vien fizinis sutvėrimas. Jam reikia ir bendravimo su politikais, judėjimo erdvių, kultūros ir psichinės sveikatos dalykų. Yra visokių minkštųjų sričių, kurios, nebūdamos asfaltu, žmonėms yra labai svarbios.
O dėl atvirumo, aš niekada nevengdavau bendravimo. Man nėra baisu bendrauti su žmonėmis. Mano net pagrindinis darbas būdavo bendrauti – kiekvieną dieną bendraudavau su studentais, su pacientais. Ko kauniečiai pasigenda iš dabartinio mero, tai pabendravimo su žmonėmis, jų išklausymo, nes yra daug bendruomenių, kurios jaučiasi neišgirstos.
Pavyzdžiui, Šančių bendruomenė, kuri tikrai yra labai pikta ant mero.
– Kalbant apie tam tikras bendruomenes, pernai V.Matijošaičio durys liko užtrenktos LGBT bendruomenei. Jūs šiuo atveju irgi negarsėjate tolerantišku požiūriu. Ar šios bendruomenės atstovams, jūsų pergalės atveju, ir vėl gresia šaltukas santykiuose su miesto valdžia ir leidimo „Kaunas pride“ eitynėms prašymas per teismus?
– Nežinau, kiek savivaldybė apskritai sprendžia šios bendruomenės klausimus. Bet, kalbant apie viešo protesto, eitynių formas, šiuos dalykus reglamentuoja ne miestas, o įstatymai, Konstitucija, kuri garantuoja žodžio laisvę. Tai reiškia, kad miestas net neturi teisės to riboti. Vilniuje, pavyzdžiui, savivaldybė dažnai imasi spręsti, kam leisti protestuoti, o kam neleisti. Dažnu atveju randama kažkokių paaiškinimų. Tiek į vieną, tiek į kitą pusę neturėtų būti ribojimų. Demokratiškoje visuomenėje visi turi turėti teisę pasakyti savo nuomonę.
Aišku, ką aš bandyčiau padaryti, tai pasikalbėti su ta bendruomene, nes, mano manymu, provokavimas nėra būdas kalbėtis su visuomene. Kai atvirai provokuojama, sakoma, kad Kaunas dabar praras nekaltybę ar pan., žinant, kaip daugelis žmonių reaguoja į tokius dalykus, tai yra tiesiog provokacija.
Sakoma, kad mes to ir siekiame provokuodami, jog būtų kalbama apie problemas. Tada visur gal to sieksime taip, provokuosime, juk yra ir daugiau temų, kuriomis galima provokuoti visuomenę. Bet, įsivaizduokime, kiek įtampų tai sukelia policijai, kuri turi užtikrinti viešąją saugą.
Gal būtų galima rasti kokią nors kitą formą? Visada reikia kalbėtis. Būdamas ministru esu susitikęs ir su LGBT bendruomene, ir su tais, kurie norėjo tam tikrų lyties keitimo dalykų. Aš turiu savo nuomonę, ją irgi galiu pasakyti. Tačiau tai nereiškia, kad nereikia kalbėtis.
– Iš to, ką sakote, kalbėdamas apie eitynes, kaip provokaciją, suprantu, kad, jei taptumėte meru, tuose santykiuose šilčiau nepasidarytų.
– Nežinau, kokie santykiai yra dabar ir ar apskritai su jais kas nors kalbėjosi savivaldybėje. Greičiausiai ne. Juk žinote Kauno merą. Jis yra toks, pasakyčiau, storžievis. Kas yra gal net šioks toks siurprizas, kad jis to net neslepia ir žmonėms kažkaip tai patinka.
Įdomus fenomenas. Atrodytų, žmonės paprastai juk nemėgsta storžievių ir tokių, kurie mėgsta pasikeikti. Bet kauniečiams kažkaip patinka.
– Tai gal ir jūs keiktis pradėsite?
– Ne, ne, nepradėsiu. Iki šiol nepradėjau, tai ir nebepradėsiu.
Manau, kad, jeigu iki šiol nebuvo pasikalbėta su LGBT bendruomene, būtų galima rasti sprendimą, kuris tenkintų abi puses. Jeigu yra konfliktas, abi pusės turėtų būti truputį nepatenkintos. Ir viena, kuri galbūt nori kažką pademonstruoti, ir kita, kuri mano, kad to daryti nereikėtų. Čia reikia ieškoti kompromiso.
– Žmonėms vis tik labiausiai jūs asocijuojatės su sveikatos apsaugos tematika. Jie gali kelti klausimus, ar jums užteks kompetencijos, sprendžiant kitas miesto problemas.
– Bandau prisiminti, kokios buvo buvusių merų profesijos. Apskritai politiku nėra nei gimstama, nei kur nors išmokstama juo būti. Mes visi ateiname iš kažkokios srities – kas iš verslo, kas iš sveikatos, kas iš teisinės srities. Tokį priekaištą iš esmės būtų galima taikyti bet kam.
Miestas ir apskritai politika nėra vienas žmogus. Visada yra komanda ir, jeigu pats neturi kažkokios kompetencijos, tu gali klausti. Nesvarbu, kad aš esu medikas, atėjęs į Sveikatos apsaugos ministeriją aš nežinojau daugybės dalykų. Bet mokiausi, klausiau, kur reikėjo, kviečiausi ekspertus, turėjau komandą, kuri galėjo man paaiškinti.
Man politika pirmiausia asocijuojasi su lyderyste, o ne konkrečia kompetencija. Kaip parodė COVID-19, miestams prireikė medicininių kompetencijų. Ar merai jas turėjo? Neturėjo. Bet buvo komandoje žmonės, kurie žinojo, ką daryti, ir tai darė. Atsidūrus tokioje pozicijoje, negali žinoti, kas gali nutikti. Kaip, pavyzdžiui, Alytuje, kai įvyko padangų gaisras.
– V.Matijošaitis dar nėra paskelbęs, ar ketina vėl kandidatuoti mero rinkimuose. Apie kitus kandidatus dar irgi nieko negirdėti. Rodos, jūs savo rinkiminę kampaniją pradedate anksčiausiai. Kaip sekasi ruoštis?
– Pasiruošimas vyksta. Šiuo metu dirbame prie programos, ruošiame ją, dėliojamės. Skyriaus nariai dabar kaip tik siunčia įvairius siūlymus, kaip kas matytų, ką reikia mieste keisti, galbūt geriau padaryti. Kai susidėliosime programą į vientisą dokumentą, susitiksime su žmonėmis, kurie yra tų sričių specialistai, interesų grupėmis, kurias liestų tie siūlymai.
Tai tikrai ruošiamės. Manau, kad mums sekasi gerai, bet tai parodys rinkimai.
– Kauno miesto savivaldybė pastaruoju metu minima vien neigiamame kontekste. Dabar jau buvęs Kauno savivaldybės administracijos direktorius V.Šiliauskas įtariamas rekordinio kyšio paėmimu, meras V.Matijošaitis sulaukia vis daugiau kritikos dėl jo šeimos valdomos „Vičiūnų grupės“, vis dar veikiančios ir karo agresorėje Rusijoje. Naujausi „Vilmorus“ reitingai rodo, kad V.Matijošaičio populiarumas nukrito beveik 13 proc. punktų. Politikos ekspertai vis garsiau kalba apie jo eros Kaune pabaigą. Sutiksite, jeigu pasakysiu, kad jums šiek tiek pasisekė?
– Žinote, yra toks iš verslo atėjęs posakis, kad sekasi tiems, kurie labai daug dirba. Net jeigu visos šios aplinkybės būtų susidėliojusios, bet nebūtų jokio pasiruošimo, įdirbio, kas iš to? Politika yra ilgas procesas. Tiesa, aplinkybės gali susidėlioti palankiau ar mažiau palankiai.
Iš tiesų jau esu sakęs, kad, jeigu meras apsispręstų, jog jis nebekandidatuoja, būtų daug įdomesnis veiksmas Kaune. Jeigu jis kandidatuos, nors reitingai ir rodo, kad jo populiarumas sumažėjo, jie vis tiek yra labai aukšti. Yra ne vienas žmogus, kuris sako: „Nu ir ką, kad ten truputį pavogė? Pasižiūrėkite, kiek miestui davė.“ Yra dar daug tokio mentaliteto pas mus.
Taip, kaip daliai žmonių patinka toks grubumas, keiksmažodžiai, taip dalis jų pateisina galbūt kažkokius korupcinius dalykus, jiems jie yra priimtini ir jie vis tiek balsuoja. Kadangi tai yra stiprus politikas, stipri, matoma, ryški, atpažįstama asmenybė, jeigu jis nuspręs vėl kandidatuoti, rinkimai bus sunkūs. Jeigu ne, tikrai bus labai įdomu.
Manau, kad mes turime labai daug šansų parodyti, pasirodyti, nes žmonėms reikės apsispręsti, kas bus toji alternatyva. Iki šiol kitos politinės jėgos turbūt pernelyg rimtai net ir nežiūrėjo į Kauną, kaip ir sakote, net kandidatų nėra, reiškia, kiti nelabai net ir tikėjosi, kad kažkas čia gali pavykti.
– Kaip pats vertinate V.Matijošaičio delsimą palikti karo nusikaltimus Ukrainoje vykdančios Rusijos rinką? Meras iki šiol nesugebėjo aiškiai įvardyti, kada ketina stabdyti savo įmonės veiklą Rusijoje.
– Blogai vertinu. Visuomenė nori girdėti aiškų atsakymą. Karo metu negalioja toks kontekstas, kai gali kažką apvaliai pasisakyti. Turbūt jaučiasi, kad visuomenė yra pasiskirsčiusi į du polius. Kartais net nesveikai.
Politikui, kuris yra labai matomas, to aiškumo labai reikėtų. Negalima laukti ir delsti. Blogai, kad meras aiškiai nepasako, neiškomunikuoja, neduoda aiškių terminų. Nesu tikrai joks ekspertas, kad galėčiau apskritai apie gamybą kažką pakomentuoti, nesuprantu, kaip ten viskas sustoja, ar gali tiesiog kaip šaldytuvą iš rozetės ištraukti ir baigti darbą.
Gal yra kažkokių niuansų, kurių aš nesuprantu ir negaliu paaiškinti, bet meras tai ir turėtų padaryti. Net jeigu ir reikia kažkam laiko, reikėtų pasakyti – nutraukiame veiklą, terminas toks ir toks. Bet to aiškumo, matyt, ir pritrūksta.
– Oponentai ir patys kauniečiai remia V.Matijošaitį prie sienos, ragindami atsistatydinti. Kaip jūs manote, ar meras turėtų palikti postą?
– Manau, kad dėl remiančių prie sienos irgi yra įdomių reikalų. Nežinau, kiek tai yra miestiečių nuomonė, o kiek kitų politinių jėgų išnaudojama situacija, kad būtų galima aštriai iškelti mero klausimą. Nežinau, ar dėl to meras turėtų trauktis iš posto. Jis turėtų aiškiai pasakyti, ką darys su verslais ir, galų gale, juos patraukti iš nedraugiškų mums valstybių.
O dėl to, ar jis turi, ar neturi trauktis, galima šį klausimą kelti, jeigu jis pasakytų, kad jis nepriims jokių sprendimų.
Ką daryčiau pats? Man šiandien gali atrodyti, kad aš priimčiau sprendimą stabdyti visus verslus tą pačią dieną, bet čia tik man taip atrodo. Turbūt lengva šnekėti, kai nežinai konteksto. Man irgi trūksta paaiškinimo. Net jeigu, kaip sakoma, tam reikia laiko, tai kam konkrečiai to laiko reikia? Ką reikia padaryti, kad verslas būtų sustabdytas ir nutrauktas?
Jeigu miestiečių pozicija yra tokia, kad meras turi trauktis, tai jie jo tiesiog neberinks. Taip dažniausiai įvyksta su politikais, kurie sprendimų nepriima laiku, mano, kad žmonės užmirš. Jie neužmirš.
– Patikslinkite, jeigu meras nuspręstų likti Rusijos rinkoje, tuomet jis turėtų trauktis?
– Manau, kad šiame kontekste – taip. Kaip valstybė, mes reikalaujame iš kitų šalių stabdyti pirkimus, ar dujų, ar naftos, todėl visi privalome demonstruoti tą pačią poziciją. Jei sakome, kad neturime sietis su Rusija, Baltarusija, nepadėti joms kariauti karo Ukrainoje, meras taip pat yra mūsų Lietuvos visuomenės dalis.
Jeigu jis turi kitokią nuostatą, kuri nebesutampa su geopolitinėmis aktualijomis, tai gal jam ne vieta mero poste.
