Ugnius su bendraminčiais bičiuliais, radęs skelbimą, jog kariaujantiems ukrainiečiams reikalingi automobiliai, ėmėsi ieškoti, kas galėtų jų parduoti ar dovanoti.
„Perkame ir paruošiame, – pasiūlė Ugnius savo draugams. – Iš pradžių mašinų ieškojome skelbimų portaluose. Žinojome, jog labiausiai reikia pikapų, visureigių, vienatūrių ir mikroautobusų“.
Pikapais, Ugniaus žiniomis, Ukrainos kariai perveža įvairius ginklus. Pravažūs visureigiai reikalingi žvalgams bei specialiųjų operacijų kariams.
Ugnius ilgokai peržiūrinėjo skelbimus, ieškodamas tinkamos mašinos, ir vis nerado. Galop jo akis užkliuvo gretimame kieme stovintis „Nissan Terrano“, kuriuo savininkas beveik nesinaudojo.
Visureigį pavyko nupirkti už 1150 eurų.
„Po to atsirado didelė motyvacija, nes maniau, jog teks išleisti 5–6 tūkst. eurų, – sakė Ugnius. – Sutvarkėme automobilio važiuoklę, kėbulą, pakeitėme tepalus ir padangas, nudažėme žalia kareiviška spalva“.
Marijampolietis džiaugėsi, jog kartu su jo bičiuliais marijampoliečiais Andriumi Kavaliausku, Donatu Gvazdaičiu, Robertu Radzevičiumi triūsė ir kalvarijietis Valdas Galinis, kurio hobis – visureigiais važinėti bekele. Valdas apie visureigius išmano viską, todėl jo pagalba buvo itin vertinga.
Kiti šių jaunų vyrų draugai prisidėjo finansiškai. Paramą siuntė net Islandijoje, Airijoje gyvenantys jų bičiuliai. Ugnius suskaičiavo, jog jų kolektyve jau yra 40 žmonių.
Ne visus automobilius reikėjo pirkti, keturis jie gavo dovanų.
Svarbiausia sąlyga – automobiliai turi būti talpūs, pravažūs, ketverių durų ir visais varomais ratais. Pagaminimo metai nėra aktualu, svarbiausia, kad mašinai nereikėtų kapitalinio remonto.
Į Ukrainą iš Marijampolės per šias karo savaites iškeliavo 12 kruopščiai sutvarkytų automobilių: „Mitsubishi L200“, „Nissan Terrano“, „Honda CR-V“, „Opel Vivaro“, „Volkswagen Touareg“, „Ford Transit“, „Fiat Ducato“, „Daewoo Korando“.
Pastarasis ypač nustebino ukrainiečius, – jie teigė, jog iki šiol tokio dar nebuvo matę.
Portalų skelbimuose ieškodami automobilių marijampoliečiai susidūrė su spekuliantais.
„Lietuvoje ne mes vieni ieškome automobilių ukrainiečiams. Atsirado tokių perpardavinėtojų, besinaudojančių situacija. Kelis kartus patyrėme, jog už padorią kainą skelbime siūlytą automobilį, po kiek laiko aptikome parduodamą dvigubai ar net trigubai brangiau“, – pasakojo Ugnius.
Jam malonu prisiminti, kaip padėjo vienam lietuviui, 14 metų gyvenusiam Ukrainoje ir, prasidėjus karui, grįžusiam į Lietuvą.
Vyras labai norėjo iš karo niokojamos Ukrainos parsigabenti šeimą, tačiau neturėjo mašinos. Ugnius su bičiuliais jam padėjo surasti ir paruošti automobilį kelionei. „Smagi emocija“, – šypsosi Ugnius.
Pirmieji marijampoliečių sutvarkyti automobiliai į Ukrainą buvo gabenami per organizaciją „Blue/Yelow“.
Praėjusį savaitgalį Ugnius su draugais nusprendė keturis automobilius į Lvivą nugabenti patys.
Mašinos nebuvo tuščios. Marijampoliečiai ukrainiečiams surinko įvairių reikalingų daiktų: neštuvų, vaistinėlių, turniketų ir kt.
Prieš kelionę reikėjo pasirūpinti atitinkamais dokumentais. Ukrainiečiai atsiuntė oficialų patvirtinimą, kokiam kariuomenės vienetui bus skiriamos marijampoliečių dovanojamos mašinos.
Automobiliai turi būti registruoti Europos Sąjungoje, todėl ant jų buvo lietuviški numeriai.
Iš Lietuvos penki marijampoliečiai išvyko penktadienį naktį. Kelionė iki Lvivo gerokai užtruko.
Lenkijoje teko keisti sprogusią automobilio padangą. Pasak Ugniaus, ne itin geranoriškai nusiteikęs meistras Lenkijoje prie padangos krapštėsi bemaž dvi valandas.
Vėliau keturių automobilių kolona įstrigo didžiulėje spūstyje, todėl Lvivą pasiekė naktį, prieš pat komendanto valandą. Per miestą juos turėjo lydėti specialus konvojus.
„Naktį įvažiavus į Lvivą buvo šiokia tokia įtampa. Miestas visiškai tamsus, blokpostai, barikados, tačiau neturėjome jokių problemų.
Ukrainiečių požiūris į lietuvius yra labai teigiamas, mus gerbia, sutinka labai širdingai. Neabejoju, jog šita pagalba mus dar labiau suartins.
Pernakvojome ramiai, – nebuvo nei pavojaus sirenų, nesigirdėjo jokių šūvių. Pasivaikščiojome po miestą. Gatvėse, kavinėse, viešbučiuose matėme daugybę Rusiją ir jos karius pašiepiančių memų, ant šaligatvio – V.Putino iškamšą.
Kai važiavome atgal į Lietuvą, Ukrainos ir Lenkijos pasienyje buvo didžiulė eilė. Teko pabendrauti su ukrainiečiais. Pamatę, jog mes iš Lietuvos, labai dėkojo už teikiamą pagalbą“, – apie kelionėje patirtus įspūdžius pasakojo Ugnius.
Jis teigė, jog Ukrainoje automobilių paklausa yra ir dar ilgokai išliks didžiulė. Logistikai labai reikia vienatūrių automobilių ir mikroautobusų.
„Iš pradžių ukrainiečiams perduodamas mašinas dažydavome kareiviška spalva, o dabar mūsų prašo jų nebedažyti, kad jos neišsiskirtų iš civilių mašinų.
Jei atsirastų norinčiųjų dovanoti automobilį, tai daryti būtina per organizaciją, turinčią ryšių su Ukrainos kariuomene, nes reikia įvairių patvirtinančių dokumentų“, – pabrėžė Ugnius.
Jis su bičiuliais socialinio tinklo „Facebook“ grupėje automobilius ar pinigų aukojantiems geradariams rodo ir atsiskaito, ką padarė, kam panaudojo pinigus.
Marijampoliečiai iš Ukrainos visada sulaukia atsako. Kariai, gavę automobilius, atsiunčia nuotraukas ir padėkas.
„Kadangi atsiranda vis daugiau norinčių prie mūsų prisidėti, užsimezgė naujų draugysčių, nusprendėme sukurti „Facebook“ paskyrą „Nupirk džipą Ukrainai“ ir tokiu pačiu pavadinimu viešąją įstaigą, kad galėtų daugiau žmonių prisidėti ir gautų grįžtamąjį ryšį po savo prisidėjimo“,– teigė Ugnius.
Jis prisipažino, jog visą laisvalaikį ir valandas po darbo skiria šiai veiklai, ir dabar psichologiškai jaučiasi daug geriau, nei pirmąją karo savaitę.
„Namiškiai jau susitaikė su tuo, kad mažai būnu namuose. Kai tvarkome automobilius, ateina padėti mano sūnus ir duktė – dešimtmečiai dvyniai“, – šypsosi Ugnius.
