Projekto „Praeities žvalgas“ kūrėjas, istorijos tyrinėtojas Šarūnas Jasiukevičius svarsto, kad rusų kariai greičiausiai net nežinojo, kur atvažiavo, o plaučių vėžio išsivystymas po patirtos radiacijos Raudonajame miške, anot jo – tik laiko klausimas.
Nutarė įsikurti Raudonajame miške
„Černobylio zona po Černobylio atominės elektrinės sprogimo yra užteršta branduolinio kuro atliekomis, reaktoriaus gabaliukais, detalėmis. Likvidatoriai ten dirba jau trisdešimt metų, Černobylio zona yra valoma, bet ten vis dar yra pavojingų vietų.
Viena pavojingiausių vietų yra vadinamasis Raudonasis miškas, į kurį po avarijos nusėdo didžioji dalis viso reaktoriaus turinio“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Nauja diena“ pasakojo Š.Jasiukevičius.
Anot jo, nors per trisdešimt metų toje vietoje suaugo naujas miškas, radiacinis fonas išliko labai aukštas – į Raudonąjį mišką neįleidžiami net atominės elektrinės darbuotojai.
Tačiau karo metu į Černobylio zoną įsiveržė Rusijos armija – užėmė elektrinę, atsivežė daugiau technikos, karių, ir ten įsitvirtino.
„Jiems pasirodė, kad patogiausia gynybai pozicija yra būtent prieš elektrinę esantis Raudonasis miškas, ir jie tame miške įsirengė įtvirtinimus, išsikasė apkasus, ir geras dvi savaites toje vietoje gyveno“, – nurodė Š.Jasiukevičius.
„Rusijos kariuomenei ta vieta buvo reikalinga kaip placdarmas, amunicijos sandėliai, kad iš ten galėtų organizuoti tiek tiekimą, tiek puolimą, nes, savaime suprantama, kad ukrainiečiai nebombarduos Černobylio zonos, nerizikuos teritorijoje esančia elektrine, branduolinių atliekų ir branduolinio kuro saugyklomis“, – pridūrė jis.
Tačiau savo sunkiasvorėmis karinės transporto priemonėmis rusų kariai sujudino itin toksišką dirvožemį.
„Jie Raudonajame miške važinėjo su vikšrine technika, ir visas tas radioaktyvias dulkes, kurios buvo 15 cm gylyje, jie pakėlė į orą. Jie atidengė viršuje buvusį grunto apsauginį sluoksnį, kuris anksčiau sulaikė radiaciją.
Sukėlus dulkes, jos ir pačios spinduliuoja, bet patenka ir į žmogaus organizmo vidų – tiek į plaučius galima prisikvėpuoti, tiek į skrandį prisivalgyti, į odos poras gali prisigerti. Tik laiko klausimas, kada išsivystys plaučių vėžys“, – kalbėjo Š.Jasiukevičius.
Š.Jasiukevičius svarstė, kad, priklausomai nuo įkvėptų dulkių kiekio, plaučių vėžys gali pasirodyti po trijų – šešių mėnesių.
„Jeigu didelis užterštumas, jeigu daug prisikvėpavo – manau, du-trys mėnesiai ir vėžys, dar du-trys mėnesiai gyvens, gal daugiau, ir nuo 6-12 mėnesių ta tema išsispręs ir nereikės ukrainiečiams rūpintis utilizavimu“, – kalbėjo istorijos tyrinėtojas.
Š.Jasiukevičiaus žiniomis, į Gomelio ligoninę spinduliuotės dozę gavę rusų kariai buvo pristatyti septyniais autobusais, kurie talpina apie 20-30 žmonių. „Nėra sunku suskaičiuoti, kiek Rusija savo kareivių pati nugalėjo“, – sakė jis.
Kiek laiko užtruks atkurti teritoriją?
Istorijos tyrinėtojas neatmeta, kad Rusijos kariuomenės vadovybė žinojo, kur siunčia savo karius, tuo metu ar kariai žinojo, kur iš tiesų jie yra, Š.Jasiukevičius abejoja.
„Rusijos kariuomenės vadovybė niekada istorijoje nepasižymėjo, kad vertintų savo žmones – apskritai žmonių jie nevertina, nei savo, nei kitų. Vienas garsus generolas yra pasakęs, kad „koks skirtumas – moterys prigimdys naujų“.
Manau, kad vadovybei tiesiog buvo nusispjaut į pavojingą situaciją. Apskritai turbūt Rusijos bendras intelekto koeficientas yra gerokai mažesnis nei mums įprasto pasaulio vidurkis, o kareivių, kurie ten važiavo, jų intelekto vidurkis turbūt yra mažesnis nei temperatūra kambaryje, kuriame esu. Iš jų daug tikėtis nereikia.
Kita vertus, niekas jiems nieko neaiškino – turbūt jie net nelabai žinojo, kur jie tiksliai yra“, – neatmetė jis.
Š.Jasiukevičius svarsto, kad po karo ukrainiečiai dės maksimaliais pastangas grąžinant Černobylio zoną „atgal į gyvenimą“.
„Černobylio zona iki karo buvo numeris du Ukrainos turistinė lokacija. Pirma – Kijevas, antra – Černobylio zona, trečia – Lvovas. Manau, kad bus dedamos maksimalios pastangos grąžinti tą objektą į gyvenimą. (...)
Tas radioaktyvias vietas, kur rusai pridirbo, galima apvažinėti – yra kelių tinklas. Černobylio zona nebus tokia, kokia buvo anksčiau – bus mažiau galimybių, daugiau apribojimų, bet, sakyčiau, pusė metų, ir tą klausimą galima išspręsti, norint labai greitai. Galvojant apie pilną atstatymą į tą būklę, kuri buvo prieš karą – reikėtų atstatyti tiltą, nukasti radioaktyvų gruntą, išvežti ir likviduoti, tuomet dveji-treji metai“, – skaičiavo jis.
