Apie tai profesorius kalbėjo „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Alfa taškas“.
Įvertino nerimą dėl Lietuvos saugumo
Paklaustas, ar galėtų rasti paralelę tarp to, kas nutiko Ukrainoje, ir praėjusio šimtmečio įvykių, profesorius įvardijo, jog pirma jam į galvą atėjusi mintis būtų panašumas į Vokietijos įvykdytą Lenkijos užpuolimą 1939 metų rugsėjo 1 dieną.
„Jis buvo ir tikėtas, ir netikėtas, bet didžiausias panašumas, kad Hitleris nesitikėjo, kad Anglija ir Prancūzija po dviejų dienų paskelbs jam karą. Prieš tai buvo toks labai ilgo glostymo ir Hitlerio interesų tenkinimo periodas. Dokumentai liudija, kad Hitleris netikėjo, kad jam paskelbs karą, o išgirdus šitą naujieną jo nuotaika labai krito ir išsprūdo toks sakinys: „Ką dabar daryt?“
Žinoma, šiek tiek panašumų yra ir su Sovietų Sąjungos akcija 1941 metais prieš Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes, bet čia jau didesnė problema lyginant, nes Baltijos valstybės ginklu nepasipriešino, ir įvyko tai, kas įvyko“, – kalbėjo A.Eidintas.
Pasak jo, natūralu, kad didelį nerimą dabar jaučia ir Lietuva, nes Vakarų reakcija yra „gyvybinė išlikimo sąlyga ir mums“.
„Nori nenori, remdami Ukrainą ir priimdami jos žmones, rūpindamiesi tais, kuriuos globojame, pergyvename dėl to, nes tai yra ir mūsų saugumo dalis“, – pažymėjo profesorius.
Istorikas svarstė, kad Ukrainos kaimynių ir kitų NATO šalių reakcija į karo veiksmus yra teisinga, nes abejingumo tokiu atveju rodyti negalima.
„Laukti ir žiūrėti, kaip ukrainiečiai yra daužomi, kaip be gailesčio griaunami miestai ir infrastruktūra, ir šalia to pataikoma į civilių gyventojų būstus, griaunami kvartalai, tai žinoma, kad laukti niekas nenori, ir bent tuo, kuo gali, remia ukrainiečius“, – sakė A.Eidintas.
Paprašytas įvertinti tolimesnę karo eigą, profesorius neslėpė, kad tai bus labai ilga karinė ir diplomatinė kova, o blogiausias atvejis būtų tada, jei susiklostytų situacija „nei karas, nei taika“.
„Sėdi didelėje teritorijoje okupacinė kariuomenė ir palaiko susišaudymus su užpulta šalimi, ir nei taika pasirašoma, nei vyksta tikras karas. Panaši situacija, kaip po 2014 metų liko su Donbasu, tik dar labiau užaštrinta, su dar didesnės teritorijos užėmimu“, – svarstė jis.
Jau kurį laiką netyla kalbos ir apie tai, kaip NATO elgtųsi tuo atveju, jei Rusija agresiją nukreiptų ir į aljanso valstybes. Pasak A.Eidinto, lietuviai pagrindo nerimauti turi, tačiau dėl valstybės saugumo priimami sprendimai turėtų leisti jaustis saugesniems.
„Londone gyventi turbūt būtų saugiau, bet mūsų situacija yra tokia, kad mes esame labai arti dabar jau aiškaus karo – Rusijos karo prieš Ukrainą. Tai veikia mus tiesiogiai, mes turime 40 tūkstančių pabėgėlių, mes juos priimame ir stengsimės, kad jiems čia būtų patogu pralaukti tą laiką ar net pasilikti. Žinoma, kad mes turime tokią geopolitinę situaciją, kad esame tarp Kaliningrado srities – Karaliaučiaus – ir Baltarusijos, kurioje dabar yra dislokuota Rusijos kariuomenė. Čia yra tokios mūsų išimtys, kurias labai puikiai jausdama visuomenė neturi pilnos garantijos, kad mes esame saugūs.
Jeigu prezidentas Putinas kovoja už rusų pasaulį, tas rusų pasaulio noras prasiplėsti gali persikelti į Baltijos valstybes, dėl to, man atrodo, mūsų Vyriausybė, vadovybė daro teisingą žygiavimą į didesnių NATO ginkluotų pajėgų pritraukimą į Baltijos valstybes. <...> Iki pilnos laimės mums trūksta daugiau NATO karinių pajėgumų, o šiaip apskritai mes esame saugūs, nes esame NATO nariai“, – pabrėžė profesorius.
„Tikroms“ deryboms laikas dar neatėjo?
Jis įvertino ir JAV prezidento Joe Bideno siųstas žinutes Rusijos vadovui V.Putinui, kuriose šis neretai pavadinamas „žudiku“, „skerdiku“ ar „karo nusikaltėliu“. Pasak A.Eidinto, J.Bidenas parodo, kad tikrai nelaiko V.Putino gero lygio valstybės vadovu.
„Man labai gaila, kad tokie dalykai kartais išsprūsta, bet taip būna, kai netenki kantrybės, visi mes žmonės. Bet kartu gaila, kad Rusijos propaganda gauna tai išnaudoti – štai žiūrėkite, ką jis pasakė apie mūsų prezidentą. <...> Bet kiek tai gali asmeniškai pabloginti santykius, jei teks atsisėsti prie derybų stalo – o gali tekti ir atsisėsti, ir kada tu tokį epitetą pritaikai, tokie asmeniški santykiai jau nebebus geri. Bet tai yra tolimesnė perspektyva, ir šią problemą gal paliksime jiems patiems įveikti“, – kalbėjo istorikas.
Paklaustas, ar V.Putinas iš tikrųjų gąsdina branduoliniu ginklu, ar tik sėja baimę, A.Eidintas svarstė, jog tokie Rusijos grasinimai atrodo keistoki.
„Man atrodo, kad čia yra priminimas, kad jis turi dar ir tokį ginklą. Keistas priminimas, žinant, kad kitos didžiosios valstybės irgi jį turi, nors nespekuliuoja. Iki šiol tas buvo labai gerai suprantama, kad šito ginklo panaudoti negalima, nes žus visi, tai kam apie tai net kalbėti? Tai yra sulaikymo priemonė.
Bet ką dabar vis dėlto NATO šalių vadovai pasakė, kad bus reakcija į cheminio ginklo panaudojimą, ir ta reakcija, be abejo, yra raketų panaudojimas į tą vietą, iš kurios bus paleistas cheminis ginklas. Koks tai bus ginklas – ar užteks paprastų raketų, ar tai bus nedidelė branduolinė galvutė, galime tik spėlioti, bet tai yra užbrėžta riba agresoriui“, – aiškino profesorius.
Nors Ukrainos ir Rusijos derybos vyksta krentant bomboms ir toliau raketoms skrendant į civilius, jis svarstė, kad tokio karo kontekste derybos vis dėlto yra geras ženklas.
„Gera žinia, kad vyksta susitikimai, keitimasis tam tikromis formuluotėmis, ir Ukraina čia davė gerą ženklą, kad ji gali kalbėti apie NATO narystės atsisakymą, tai yra vienas iš pagrindinių Rusijos priekaištų. Ukraina yra užpulta mažiausiai tris kartus didesnės valstybės, ji turi kažką daryti. Kažkas yra pasakęs, kad nedidelių valstybių diplomatija turi būti penkis kartus efektyvesnė už didžiųjų, nes ji neturi visų resursų ilgai kariauti. Ukrainos interesas yra neleisti iki galo sugriauti savo šalies. Apgriovė kaip reikiant, bet dar ne iki galo.
Gerai, kad derybos vyksta, bet tai, kad jos vyksta viešai, man atrodo, yra ir parodomasis elementas. Ne tos grupės, be abejo, spręs pagrindinius scenarijus, tai yra kova už simpatijas ir parodymas, kad mes norime taikiai spręsti šitą klausimą.
Net neabejoju, kad vyksta ir slaptosios diplomatijos kanalu zondavimaisi ir tam tikros derybos, bet susidaro vaizdas, kad kol kas iki tikrų derybų dar nėra atėjęs laikas. Dar atrodo, kad Rusijai reikia užimti didesnę teritoriją“, – kalbėjo A.Eidintas.
