Naujų susirgimo atvejų kelias savaites mažėja. Todėl balandį ketinama atsisakyti privalomo kaukių dėvėjimo uždarose patalpose, išskyrus gydymo įstaigas ir viešąjį transportą, atšaukti dėl pandemijos porą metų galiojusią ekstremaliąją padėtį.
Tiesa, Pasaulio sveikatos organizacija, kai kurie epidemiologijos ekspertai kritikuoja ES valstybes, kad jos pernelyg skuba atšaukti pandemijos ribojimus, nes esą tai gali įplieksti itin užkrečiamų koronaviruso atmainų ir jų potipių plitimą.
Bet vadovautis vien užkrato stabdymo kriterijais politikams jau per sunku. Visuomenės labai pavargo nuo porą metų tvyrančios įtampos, baimės užsikrėsti, visokiausių įprasto gyvenimo suvaržymų.
Lietuva – ne išimtis. Naujausia „Baltijos tyrimų“ visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad net 43 proc. mūsų šalies gyventojų pritaria protestams prieš pandemijos valdymo priemones ir tik 27 proc. visiškai nepalaiko tokių akcijų.
Vadinamųjų antivakserių dalis Lietuvoje gerokai mažesnė, bet net ir skiepams pritariantiems asmenims, matyt, gerokai įgriso suvaržymai. Politikai negali ignoruoti tokių nuotaikų. Šiluma natūraliai mažina ligų plitimą, todėl, nepaisant išlikusios rizikos, kad koronavirusas gali vėl stipriau pulti, apsisaugojimo varžtai bus atleisti.
Dabartinėmis sąlygomis svarbu mažinti pandemijos užkardymo ribojimus dar ir todėl, kad visuomenė išgyvena stresą dėl karo Ukrainoje. Dviejų nerimo šaltinių jau per daug net ir tvirtiems žmogaus nervams.
Kai bus galima labiau mėgautis įprastu gyvenimo būdu, koronavirusas neatrodys toks baisus, kol, tikėtina, jis vėl apie save primins per rudens ir žiemos sezoną, nors galbūt įgis jau ne pandemijos, o įprastos epideminės ligos, tokios kaip gripas, pobūdį.
Daug kalbama apie pandemijos ir jos sukeltų ribojimų žalą visuomenės psichikos sveikatai. Matyt, tai labiausiai ir verčia atsisakyti draudimų.
Žinoma, koronavirusas smarkiai pakenkė ir žmonių fizinei sveikatai, gerokai padidino mirtingumo rodiklius – siekiant sumažinti šią žalą ir buvo suvaržytas įprastas visuomenės gyvenimas. Tik draudimai smogė ir kitu lazdos galu.
Tai atskleidė Valstybės kontrolės (VK) auditas, įvertinęs, kaip ekstremali pandemijos situacija atsiliepė žmonių medicininei priežiūrai, sveikatos apsaugos sistemos darbui, paslaugų kokybei.
Vaizdas liūdnas. Pirmiausia nuo pandemijos sukeltų ligų gerokai išaugo mirtingumas ir tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje sutrumpėjo net 17 mėnesių – nuo 76,5 iki 75,1 metų. Koronaviruso infekcija tapo trečiąja pagal dažnį mirties priežastimi.
Maža to, žmones pandemija šienavo ir netiesiogiai – dėl suprastėjusios ligų prevencijos, gydymo vėlavimo.
Pavyzdžiui, mirštamumas patyrus miokardo infarktą ar insultą, palyginti su ankstesnių metų vidurkiais, išaugo 16 proc., sutriko prioritetinių lėtinių ligų ir vėžio prevencijos programos.
Šitaip nutiko ne vien dėl to, kad sveikatos priežiūros įstaigos buvo užsiėmusios koronavirusu užkrėstų pacientų gydymu ir mažiau dėmesio skyrė kitoms ligoms. Žmonės patys, bijodami užsikrėsti, ėmė rečiau prašyti medikų pagalbos.
Auditas parodė, kad per pandemiją 26 proc. Lietuvos gyventojų atsisakė medicininės priežiūros, o beveik 31 proc. nurodė, kad susirgę nesikreipė į gydymo įstaigas, nors to ir reikėjo. Trukdė ne vien baimė užsikrėsti koronavirusu poliklinikoje ar ligoninėje, bet ir ilgi terminai pakliūti pas specialistus, nesėkmingi mėginimai prisiskambinti į registratūrą.
2020 metais daugiau kaip pusėje savivaldybių šeimos gydytojų paslaugų mastas buvo smukęs žemiau 80 proc. įprasto krūvio, vėliau atsikūrė taikant daugiau nuotolinių konsultacijų.
Bet vis viena laukusių gydytojų specialistų pagalbos ilgiau nei 20 darbo dienų pacientų skaičius išaugo 17 procentų.
Pandemija atskleidė, kad Lietuvai gerokai trūksta infekcijų kontrolės specialistų. Iš pradžių smarkiai buvo justi ir medicininių priemonių stygius, ilgainiui jų buvo pripirkta, bet tuomet gydymo įstaigoms kilo jų sandėliavimo problemų.
Akivaizdu, kad pandemijos pamokos turėtų būti išmoktos, juo labiau kad neaišku, ar rudenį neteks atremti naujo koronaviruso ir kokių nors kitų infekcijų antpuolio.
VK rekomenduoja imtis veiksmų, kurie garantuotų didesnį sveikatos apsaugos sistemos tvarumą ekstremaliųjų situacijų metu, kitaip sakant, nesumenktų medicininės priežiūros prieinamumas, nepristigtų medikų ir vaistų.
Šios rekomendacijos – daugiau valdymo pobūdžio, pavyzdžiui, patariama labiau pasitelkti privačias gydymo įstaigas, savanorius.
Tam pakaktų politikų valios ir sveikatos apsaugos sistemos įstaigų administracinių gebėjimų.
Didelio papildomo finansavimo neprireiktų, o ir jo būtų sunku tikėtis dėl įtemptos geopolitinės padėties, išaugusių gynybos išlaidų, būtinos pagalbos Ukrainos karo pabėgėliams ir prastėjančių ekonomikos perspektyvų.
Vadinasi, politikai išeities turėtų ieškoti ne biudžeto eilutėse, o pasukti galvą, kaip geriau sustyguoti visą sveikatos apsaugos sistemą ir pasirengti galimiems naujiems iššūkiams nelaukiant didesnio finansavimo.
