Statistika verčia sunerimti: buvo tokių metų, kai netekome net 2 tūkst. narių
G. Rutkausko teigimu, imtis permainų verčia statistika, kuri nėra džiuginanti.
„Mūsų sąjungos nariai yra garbaus amžiaus, žmonės išeina į kitą pasaulį, prieš Dievo valią nepakovosi... Kai įsikūrėme 1988 metų spalio mėnesį, turėjome beveik 80 tūkstančių narių. Šiuo metu, artėjant 35-mečiui, mūsų narių sąrašuose nebesurinktume daugiau kaip 7-8 tūkstančių narių. Tačiau aktyviai dirbančių žmonių turime tik apie 2 -2,5 tūkstančio. Maždaug tiek susirenka į mūsų didžiausią, Ariogaloje vykstančią šventę“, – sakė jis Eltai.
Pasak G. Rutkausko, vidutinis LPKTS narių amžius yra nuo 75 iki 85 metų, kas ypač ryškiai matyti siunčiant gimtadienio sveikinimus.
Sąjungos lyderio duomenimis, per metus tenka kartais atsisveikinti maždaug su 2 tūkstančiais narių. „Tokią liūdną tendenciją pamačiau atėjęs pirmininkauti sąjungai prieš 6 metus. Jeigu tokiais tempais mažės mūsų gretos, manyčiau, kažin ar dešimtmetį išgyvensime. Aišku, sąjunga bus, bet aktyviai dirbančių žmonių praktiškai neturėsime“, – sakė G. Rutkauskas.
Sąjungos pavadinimas gali keistis ateityje
Kaip vieną iš išeičių sąjungos lyderis svarsto galimybę keisti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pavadinimą.
„Šiuo metu mūsų sąjungos nariais yra buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai, yra ir partizanų, bet labai mažai. Mūsų gretas papildo ir jų vaikai, giminaičiai, bet, deja, tokių nėra daug. Kokia būtų futbolo komanda, jeigu joje žaistų vien krepšininkai?
Tai ir vadintųsi krepšininkų komanda. Jeigu sąjungoje nebus tremtinių, o bus tik patriotiškai nusiteikę žmonės, ji, manyčiau, neturėtų vadintis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Reikėtų keisti pavadinimą ir priimti visus patriotiškai nusiteikusius žmones, kuriems rūpi Lietuvos ateitis, Lietuvos nepriklausomybė, jos laisvės kovos. Jeigu būčiau perrinktas sąjungos pirmininku, manau, kad per kitą 4 metų kadenciją man tektų siūlyti sąjungos valdybai šį darbą atlikti. Priešingu atveju organizacijos ateitis būtų neaiški“, – sakė jis.
Pasak G. Rutkausko, kaip viena iš galimų pavadinimo versijų galėtų būti, pavyzdžiui, Lietuvos patriotinė laisvės kovų atminties išsaugojimo organizacija ar kažkas panašaus.
„Tai būtų ne partinė, o visuomeninė organizacija. Rinkimuose nedalyvautume. Šiuo metu sąjungoje partinės priklausomybės klausimai nėra eskaluojami, mes toleruojame žmonių apsisprendimą dėl partinės narystės. Nors daugiausia turime TS-LKD atstovų, bet yra ir kitoms partijoms priklausančių žmonių. Svarbu, kad sąjungos narys yra buvęs politinis kalinys, tremtinys, Lietuvos patriotas ir pirmas klausimas jam yra Lietuvos nepriklausomybė ir jos išsaugojimas“, – svarstė G. Rutkauskas.
Buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai norėtų orios pensijos
Kalbėdamas apie solidaus amžiaus LPKTS narių problemas, jos pirmininkas G. Rutkauskas sako, kad tai socialiniai, sveikatos klausimai, sanatorinės reabilitacijos paslaugų prieinamumas ir kuklus valstybinės pensijos dydis.
Pasak jo, šiuo metu sukakus senatvės pensijos amžių buvusiems kaliniams ir tremtiniams mokamos 62,06 euro nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos, kai kaimyninių šalių Latvijos, Estijos, Lenkijos buvusių tremtinių valstybinės pensijos siekia apie 200 eurų. Pasak G. Rutkausko, šiose šalyse vieną kartą per metus jiems priklauso sanatorinis gydymas lengvatiniu tarifu arba visai nemokamai.
„Žiūrime į kaimynus ir pavydime“, – neslėpė jis.
Eltos paklaustas, koks turėtų būti nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dydis, jis svarstė, kad ne mažesnis nei kaimyninėse šalyse.
„Manyčiau, kad tremtinio pensija turėtų būti ne mažesnė kaip Estijoje, bent 200 eurų. Vadinasi, ją reikėtų keturis kartus padidinti. Tremtinių jau nebeliko daug. Iš viso Lietuvoje jų yra gal mažiau nei 30 tūkstančių ir kasmet mažėja“, – sakė G. Rutkauskas.
Jis apgailestauja, kad valdžios keičiasi, jos žada teikti Valstybinių pensijų įstatymo pataisas dėl pensijos padidinimo, bet tai lieka tik kalbomis.
Pasak jo, tremtinius ypač žeidžia tai, kad jų pensijos yra vienoje įstatymo eilutėje, pavyzdžiui, su buvusiais milicininkais, su tais, kurie juos vežė į tremtį.
„Mes norėtume būti visai kitoje eilutėje, nes mūsų pensijos yra iškovotos mūsų netektimis, kančiomis, turto praradimu, žūtimis Sibire. Kaip, pavyzdžiui, daugiavaikės motinos, černobyliečiai, mes norėtume būti visai kitoje įstatymo eilutėje“, – sakė jis.
G. Rutkauskas pasidžiaugė dabar esančiomis transporto lengvatomis, tačiau akcentavo ir tai, kad buvę tremtiniai norėtų lengvatų sanatoriniam gydymui, reabilitacijai.
Patriotiškumą pataria ugdyti šeimoje
G. Rutkauskas sako, kad jo vadovaujamos sąjungos pagrindinis tikslas yra tautinė, patriotinė, švietėjiška ir socialinė veikla. Jis norėtų, kad istorija, laisvės kovų istorija, kurioje dalyvavo politiniai tremtiniai ir partizanai, niekada nebūtų užmiršta.
„Mes norime, kad nenueitų užmarštin mūsų vargai, mūsų kančios, mūsų netektys. Juk mes praradome visą savo turtą, visą savo gyvenimą, daug artimųjų Sibire žuvo, sušalo, mirė iš bado, 300 tūkst. buvo ištremti. Ateitiems kartoms norėčiau pasakyti, kad jūs laisvi vien dėl mūsų laisvės kovų, dėl partizanų kovų. Pirmiausia jie kovojo su ginklu, mes su ginklu nekovojome, bet niekada nesutikome su komunistiniu režimu.
Visada žinojome, kad Lietuva kažkada bus laisva, tuo tikėjome ir kai kurie iš mūsų tos dienos ir sulaukė. Nenorėčiau, kad tos mūsų kovos nueitų užmarštin. Jaunimui dar kartą norėčiau pasakyti, kad tauta, nežinanti savo praeities, tai yra tauta be ateities“, – įsitikinęs G. Rutkauskas.
Anot jo, mokyklose istorinės atminties klausimais per metus yra 18 pamokų.
„Tačiau patriotinis auklėjimas prasideda nuo šeimos. Jeigu šeimoje nebus patriotinio požiūrio į tėvynės gynybą, į laisvės ir nepriklausomybės puoselėjimą, tai iš to nieko nebus. Pirmiausia šeima, po to mokykla, o vėliau visą gyvenimą reikia jaustis patriotu. Man tas jausmas yra labai gerai žinomas, kadangi pats esu gimęs tremtyje, ir tėvai, ir seneliai, visi giminės buvo ištremti vien už tai, kad nenorėjo gyventi kitokioje Lietuvoje negu tokioje, kokioje buvo gimę.
Visa širdimi – su Ukraina
Rusijai užpuolus Ukrainą, buvę Lietuvos politiniai kaliniai ir tremtiniai bei partizanai, smerkia šiuos karo veiksmus ir atvirai sako: visa širdimi esame su Ukraina.
„Mes puikiai žinome ir prisimename, kas vyko praeityje su Lietuva; pamename, nes Rusijos agresiją esame patyrę ne vieną kartą – buvome okupuojami, tremiami ir žudomi. Praradome savo tėvus, vaikus, sveikatą, o svarbiausia – laisvę ir nepriklausomybę. Todėl puikiai suprantame ir palaikome Ukrainą dabar, kai jai gresia toks pat likimas“, – sakoma Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos suvažiavimo rezoliucijos projekte, kurį planuojama priimti šeštadienį.
Šiame dokumente siūloma išplėsti sankcijų taikymo sritį ir inicijuoti bei įgyvendinti sankcijas, kuriomis būtų siekiama strategiškai silpninti Rusijos ekonomiką ir pramoninę bazę, ypač – karinį ir pramoninį kompleksą, tuo pačiu sumažinant ir Rusijos Federacijos galimybes ateityje kelti grėsmę regioniniam ir tarptautiniam saugumui. Taip pat dėl tiesioginės paramos Rusijos invazijai į Ukrainą siūloma didinti sankcijų skaičių Baltarusijos režimui.
Buvę politkaliniai ir tremtiniai ragina Europos Sąjungą ir jos valstybes nares ir toliau teikti kuo didesnę ekonominę ir finansinę paramą Ukrainai, o, jei tik prireiks, ir techninę pagalbą su gynyba ir saugumu susijusiose srityse. Rezoliucijos projekte siūloma aktyvuoti visas turimas Europos Sąjungos biudžeto priemones ir parengti ilgalaikę strategiją, kuria būtų remiamos Ukrainos pastangos stiprinti savo demokratines institucijas ir ekonominį atsparumą.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga pareiškė, kad didžiuojasi Ukrainos kovotojų drąsa, pasiaukojimu ir ištverme, nes jie gina ne tik mūsų, bet ir visos Europos laisvę.
