Romane pasakojama apie jungtinės lenkų ir lietuvių kultūros atstovų grupės 1939 m. liepos 25-osios kelionę garlaiviu „Klaipėda“ iš Kauno prieplaukos į Gelgaudiškį. Originali N.Černiausko studija skirta pilietinei Lietuvos istorijai iki 1940 m. lemtingųjų birželio dienų likus dviem savaitėms.
Garlaivis plaukia Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, o studijos ekonominio, socialinio, visuomeninio, kultūrinio ir net buitinio gyvenimo vaizdai rikiuojasi ne padieniui, o pagal aktualijas prieš Lietuvos okupaciją.
Skirtingi kūrinių žanrai, bet vaizdavimo tikslas toks pat – kas yra tie žmonės ties didžiųjų istorinių pervartų slenksčiu? Tiesa, atspindėjimas, kaip žmonių gyventa ir jausta prieš abu pasaulinius karus, įvairių šalių mene ir istorijos populiarinimo kūriniuose nėra naujas dalykas, sėkmė priklauso nuo to, ar nuotaikų ir jausmų vaizdavimas įtikinamas, ar istoriniame kaleidoskope susidėlioja dar nematyta konfigūracija.
Nesiimu S.Bernotaitės kūrinio vertinti literatūrine prasme, bet neabejotinas jo privalumas yra išvykos dalyvių pavykusios charakteristikos, natūrali kelionės išvakarėse „pavartojusių“ menininkų bendravimo atmosfera, neperspaustas ironiškas pasakojimo stilius, leidžiantis atsiriboti tiek nuo sentimentalaus įsijautimo, tiek nuo dirbtinio dramatizavimo.
Kas gi ta šmaikščiai vaizduojama garlaivio draugija? „Iš „Metropolio“ (garsus prieškario restoranas Kaune. – Aut.) ėmė lįsti užsimiegoję, užtinę (ne nuo muštynių) lenkų rašytojai, ištisa jų delegacija. Iš viso atvyko 32 kultūros ir literatūros veikėjai iš Varšuvos, Krokuvos, Poznanės, Vilniaus.
Vienos dienos kelionė Nemunu – tik dalis kultūrinio vizito. Iš Lietuvos pusės – žinomi rašytojai, tarp jų ir S.Nėris, 1938 m. už eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ gavusi Valstybinę premiją. Ji ir yra dvasinė romano personažų čičeronė, tylomis sau aptarianti svečius, savus kolegas rašytojus, o mintims reaguojant į sklindančias kalbas apie besitelkiančius debesis virš Lenkijos pasąmonėje jaučianti artėjantį lemtingą pokytį ir savo gyvenime.
Romano autorė ėmėsi sudėtingo uždavinio – pristatyti S.Nėrį visiškai kitokiame kontekste, nei apie garsiąją didelio talento lyrikę dabar svarstoma.
Iš S.Nėries ginčų su kolegomis fragmentų nesunkiai peršasi išvada, kad komunizmo idėjos poetei nebuvo atsitiktinės ar mada. Jos įsitikinimu, komunizmas Rusijoje, „sugriovęs iš pagrindų supuvusią tvarką, kuria tokį naują gyvenimą, kokiame visiems darbo žmonėms bus tikrai gera gyventi“.
Galima pacituoti ir kitas romano herojės frazes, bet svarbu, kad ji savo nuostatų neslepia ir be jokios baimės jas aiškina visiškai priešingų pažiūrų garlaivio keleiviui poetui J.Kuosai-Aleksandriškiui (nuo 1952 m. – Jonas Aistis, lietuvių literatūros klasikas), 1937 m. gavusiam Valstybinę premiją už eilėraščių rinkinį „Užgesę chimeros akys“.
Šiaip jau tokius ideologinius ginčus nuobodu skaityti, jei ne romano autorės ironiškos personažų charakteristikos. Štai koks kūrinyje pirmą kartą pasirodo J.Kossu-Aleksandravičius: „Kol draugai literatai laukė ožiškosios barzdos (Liudo Giros. – Aut.), antai atšliaužiąs dar vienas lietuvių poetas, leisgyvis po vakarykštės. Vienas kolega rašytojas jį pavadino užpešiotu žvirbliu, o šįryt žvirblelis atrodė ne tik užpešiotas, bet dar ir pervažiuotas.“
Tuo ir įdomi ši knyga – boheminė išvyka, sunki po „vakarykštės“ galva, anekdotai ir net rimtos ideologinės kautynės, karšta vasaros saulė (ne taip jau ir blogai gyventi) ir kažkur laiko horizonte atidundantis karas. Garlaivis – lyg mažytė tėvu Nemunu plaukianti salelė.
„1918–1940 m. Lietuva yra tarsi istorijos sala, – rašo N.Černiauskas. – Nutolusi nuo mūsų maždaug vieno šimtmečio atstumu. Iškilusi XX a. pradžioje ir politiškai save įtvirtinusi Europoje, po Pirmojo pasaulinio karo ji savo tautiškai valstybinį ir kultūriškai dinamišką gyvenimą tęsė tik kiek daugiau nei du dešimtmečius. Vėliau šią salą nušlavė ir paskandino viena kitą keičiančios katastrofos.“ Pastarųjų prieslenkstyje ir rikiuojasi knygos „Paskutinė Lietuvos vasara“ paveikslai.
Dažnai žmones katastrofos nuojauta užklumpa anksčiau, nei prasideda pati griūtis. Tokie nerimo dėl ateities apgaubti žmonės gali būti iš įvairių veiklos sričių. Pavyzdžiui, kaip knygoje vis šmėstelėjanti dailėtyrininkė H.Kairiūkštytė ar rašytoja toli nuo Lietuvos A.Lindgren.
Negera nuojauta lyg debesis su fotoaparatu slenka per žemyną ir fotografuoja, kas nueita, nupėdinta iki katastrofos. N.Černiausko fotoobjektyve daug telpa.
Po šaltos žiemos Lietuva laukė, kokia bus vasara. Margas kraštas su dar margesniais rūpesčiais planavo smulkius ir stambius darbus ant žemės, popieriuje, politiniuose sprendimuose, visuomeninėse draugijose, tik retkarčiais suklusdamas prie radijo imtuvų dėl jau vykstančio karo Lenkijoje, tankų žlegsėjimo Europoje ir jau visai arti sovietinės Rusijos alsavimo.
Gal Lietuvą vis dėlto aplenks nelaboji? Bus ar nebus karas? Tai po kažkelinto alaus bokalo svarsto garlaivio keleiviai. N.Černiausko knygos istoriniai personažai realistai – katastrofa neišvengiama.
Sala nugrims, o drauge ir tai, kas sukurta. Niekur istoriniame dokumentiniame veikale dar nemačiau tokios gausybės nepriklausomos Lietuvos detalių. Sudėliotų ne bet kaip, o atsirenkant svarbiausias valstybės gyvenimo sritis, neaplenkiant net buities.
Perpasakoti tai beprasmiška, reikia skaityti patį kūrinį, kaip ir originaliai sumanytą „Akys chimeros“.
