Galima suprasti Lietuvos žmonių neapykantą Rusijai regint jos kariuomenės siautėjimą Ukrainoje. Nenuostabu, kad tokie jausmai kartais įgyja ir priešiškumo viskam, kas rusiška, pobūdį. Bet suprasti -nereiškia pritarti. Kaip pavojinga ir neteisinga pasiduoti antirusiškoms nuotaikoms, paaiškino Vilniaus meras R.Šimašius, paraginęs vilniečius suprasti, kad ne rusų tauta yra agresorius, kad anaiptol ne kiekvienas rusas pritaria V.Putino karui prieš Ukrainą, ir neužsipulti, neužgaulioti rusakalbių.
Nieko panašaus neteko girdėti iš S.Kairio lūpų, o jam, Liberalų sąjūdžio nariui, labai praverstų atidžiai išklausyti kito liberalo, buvusio partiečio R.Šimašiaus perspėjimą.
Akivaizdu, kad daugybė rusų, ypač kultūros žmonių, nėra jokie V.Putino imperinės politikos rėmėjai, o greičiau aukos, kenčiančios nuo jo įtvirtintos cezūros, demokratinių laisvių suvaržymo.
Kultūros ministras dar prieš gerą pusmetį ėmė propaguoti cenzūrą, reikalaudamas iš koncertų rengėjų atidžiai tikrinti, ar jų kviečiamas rusų muzikantas politiškai susipratęs, ar nėra kada nors pritaręs V.Putino politikai, o jei jau drįso nuvykti į Rusijos okupuotą Krymą ar Donecką, išvis jį reikia paskelbti persona non grata.
Dabar tokie reikalavimai gal ir natūralūs – kai vyksta karas, demokratija neišvengiamai suvaržoma, bet prieš pusmetį tai atrodė kaip nepateisinamas ir visiškai nekultūringas kultūros ministro kėsinimasis į kultūros įstaigų teisę pačioms savarankiškai tvarkyti savo repertuarą irbe valdininkų kišimosi rengti užsienio svečių gastroles.
Tačiau jau tada badė akis dalies kultūros įstaigų vadovų uolus pritarimas, net pataikavimas kultūros ministro užgaidoms.
Užuot pasodinę jį į jam deramą vietą ir išaiškinę, kad jis nėra joks kultūros viršininkas, o tik jos poreikiams patarnauti laikinai paskirtas valdininkas, stengėsi būti šventesni už Šventąjį Tėvą ir prisiekinėjo, kaip budriai jie prižiūrės, kad nė vienas rusų menininkas, jei nėra viešai kalbėjęs prieš V.Putiną, neatvyktų į Lietuvą.
Nedaug trūko, kad Lietuvos nacionalinės filharmonijos vadovė R.Prusevičienė būtų atleidusi Lietuvos kamerinio orkestro (LKO) meno vadovą, pasaulinio garso smuikininką S.Krylovą, kuris išgelbėjo LKO nuo nuosmukio po skyrybų su S.Sondeckiu.
Šįkart Lietuvos meno valymas apsiėjo be nuostolių – S.Krylovas paskelbė V.Putiną smerkiantį pareiškimą ir buvo paliktas ramybėje, nors ir taip jo nebuvo galima įtarti simpatijomis šiam režimui – gyvena Italijoje, yra jos pilietis.
Vargu ar R.Prusevičienės ultimatumas paskatino S.Krylovą greičiau pasmerkti V.Putino karą Ukrainoje – jis savo pareiškimą paskelbė Italijos spaudoje. Ambicingas, savo vertę žinantis menininkas galėjo ir pasiųsti mūsų Filharmonijos vadovybę labai toli, nes ultimatyvūs nurodymai, ką jis privalo daryti, skamba įžeidžiamai.
Neprotestuojančius prieš V.Putino režimą menininkus, net jei jie irnepritaria jo politikai, galima laikyti prisitaikėliais. Bet puolantys vykdyti S.Kairio pageidavimus kultūros įstaigų vadovai patys turbūt yra ne mažesni konformistai. Ar kartais ne noras įsiteikti kultūros ministrui galvojant pirmiausia apie savo kėdę kitą kadenciją ir lemia jų uolumą?
Pavojingiausia, kad V.Putino tariamų draugų, kitaip sakant, Lietuvos priešų, paieškos nukreiptos ir į lietuvių menininkus, dirbančius ar dirbusius Rusijoje, palaikančius kūrybinius ryšius su rusų meno pasauliu.
Spaudžiant S.Kairiui iš Vilniaus mažojo teatro meno vadovo pareigų atleistas jo įkūrėjas, vienas iškiliausių Lietuvos teatro režisierių R.Tuminas, nors jau buvo paskelbęs, kad atsisakė vadovauti Maskvos J.Vachtangovo teatrui ir grįžta į tėvynę.
Pasirodo, kultūros ministrui Rusijoje dirbantis režisierius niekuo nesiskiria nuo prasmirdusio rusų kareivio, purvinais batais trypiančio Ukrainą. Ypač bjauru dar ir dėl to, kad visi Lietuvoje žino, kaip sunkiai serga R.Tuminas, bet net ir tai nėra joks tabu jo persekiotojams.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) vadovas M.Budraitis atstatydino O.Koršunovą iš meno vadovo pareigų. Oficialus pretekstas -neva O.Koršunovas pakenkė LNDT reputacijai, nes buvo neblaivus duodamas interviu Lietuvos radijo laidai „Performansas“.
Kas klausėsi laidos, galėjo pamanyti, jog režisierius ne visai blaivus, bet neatrodė, kad jis nusišneka, – jo mintys, kodėl jis neuždraudžia rodyti savo režisuoto spektaklio Sankt Peterburge, skambėjo visai įtikinamai. Esą todėl, kad pagal D.Charmsą sukurtas spektaklis – antiputiniškas, jis skleidžia Rusijoje laisvės dvasią.
Galima ir netikėti tokiu paaiškinimu, bet jei tikroji atsikratymo O.Koršunovu priežastis – jo spektaklis Rusijoje, tuomet tai reikštų, kad Lietuvoje faktiškai įvesta cenzūra. Jau ir kasmetis „Kino pavasaris“ paskelbė, kad atsisakė rodyti rusiškus filmus. Kas toliau? Bus uždrausta leisti rusų autorių knygas, rodyti pagal jų dramaturgų pjeses pastatytus spektaklius?
Juk, pavyzdžiui, literatūros genijus F.Dostojevskis rėmė Rusijos imperinę politiką, pritarė 1863-1864 metais Lenkijoje ir Lietuvoje vykusio sukilimo nuslopinimui, išvis nekentė lenkų. Pagal dabar įsigalinčią rusofobinę logiką reikėtų uždrausti ne tik F.Dostojevskį, bet ir L.Tolstojų, dešimtis kitų rusų rašytojų.
Per karą keršto jausmai neretai nuslopina ne tik proto balsą, bet ir teisingumo jausmą. Išlaisvinus Norvegiją iš nacių okupacijos nedaug trūko, kad būtų nubaustas mirties bausme A.Hitlerį rėmęs ir juo žavėjęsis Nobelio literatūros premijos laureatas K.Hamsunas.
Laiku buvo atsitokėta – iškiliausiu visų laikų norvegų rašytoju laikomas K.Hamsunas buvo paskelbtas psichikos ligoniu, uždarytas į psichiatrijos ligoninę, bet jo knygos ir šiandien leidžiamos visame pasaulyje.
Panašus ir amerikiečių poeto E.Poundo likimas. Susižavėjęs B.Mussolini jis per Italijos radiją net rėžė fašizmą liaupsinančias kalbas ir pliekė JAV politiką, todėl po Antrojo pasaulinio karo sulaukė kaltinimo valstybės išdavyste ir mirties bausmės išvengė tik todėl, kad irgi buvo paskelbtas psichikos ligoniu.
Tačiau po kelerių metų E.Poundas, užtartas žymių JAV rašytojų, buvo paleistas iš ligoninės ir net pelnė literatūros apdovanojimą. Šiandien jis laikomas vienu žymiausių XX amžiaus amerikiečių poetų. Mat menininkas gali skelbti demokratinei visuomenei visiškai nepriimtinas politines idėjas, bet, nepaisant to, jo kūryba nepraranda meninės vertės.
Meno pasaulis turėtų suprasti, kad atsisakydama rusų kultūros Lietuva nubaus ne V.Putino režimą, o tik nuskurdins pati save. Bet stebina, kad tyli kūrybinės sąjungos, negirdėti menininkų pareiškimų, kai nežinia už ką atleidžiami Rusijoje dirbę režisieriai, kai nepageidautinais skelbiami rusų muzikantai, rusiški filmai.
