Tiesa, ne visos signatarams skirtos knygos pasiekia knygynų lentynas. Didžioji dalis nugula bibliotekose. Žinoma, tie, kurie tyrinėja Sąjūdį ir lūžio prie Baltijos metus, nesunkiai jas ras. Daug tyrinėtojų yra gimę jau atkurtos nepriklausomybės metais, todėl knygos apie signatarus yra svarbus šaltinis susivokti, kas vyko unikaliu Lietuvos istorijoje revoliucinio pakilimo laikotarpiu.
Atkuriant laisvą Lietuvą ne visų signatarų indėlis vienodas. Ne visi pakėlę ranką „už“ buvo vienodų pažiūrų. Buvo socialistų, socialdemokratų, krikščionių demokratų ar šiaip demokratų, buvo naujųjų tautininkų, tikinčiųjų ir laisvamanių.
Apie vieną tokį savitos pasaulėžiūros žmogų ir yra V.Plečkaičio knyga. Supažindinama ne tik su G.Iešmanto asmenybe, sudėtingu ir prasmingu nueito gyvenimo keliu, bet ir disidento, politinio kalinio dalią pasirinkusio poeto, žurnalisto iš didžiosios raidės aplinka, pradedant šeima, bendradarbiais, neaplenkiant ir santykių su kitais disidentais.
Didžiausias knygos privalumas – G.Iešmanto gyvenimo ir kovos prieš sovietinį režimą fonas, kuris ne visada panašaus žanro rašiniuose sėkmingai nušviečiamas.
Tiesa, pasinaudojama jau esamais disidentinės veiklos Lietuvoje istoriniais tyrimais, tačiau glausto įvairių disidentinių srovių apibūdinimo vienoje vietoje dar neteko skaityti. Tai ypač svarbu jauniems disidentinės kovos prieš sovietinį režimą tyrėjams, nes šis judėjimas dažnai suvokiamas kaip vientisas reiškinys, be kovotojų pasaulėžiūros ir idėjų skirtumo. O jų būta.
Pats esu dalyvavęs „tyliosios rezistencijos“ pokalbiuose, esą realiausias Lietuvos kelias – tapti nepriklausomai, bet socialistinei.
V.Plečkaitis pristato G.Iešmantą kaip eurokomunizmo idėjų šalininką.
Socializmą su žmogišku veidu atvirai deklaravo ne vienas iškilus Sąjūdžio veikėjas. V.Plečkaitis ne tik „atidarė“ šią temą, bet ir organiškai sujungė su lemtingais G.Iešmanto gyvenimo posūkiais. O jie išties įspūdingi.
Karjeros laiptais sėkmingai kopęs žurnalistas staiga pratrūksta slapta rašomais eilėraščiais apie laisvę, jie kartu su straipsniais, pasirašytais pseudonimu, spausdinami žurnale „Perspektyvos“ (1978 m. pradėtas leisti pogrindinis leidinys).
Ieškodamas kelio į leidinį, kurį KGB laikė grėsme sistemai, G.Iešmantas, prisidengęs Daliaus Navo slapyvardžiu, rašė: „Šitą žingsnį aš darau sąmoningai, suprasdamas, kas manęs laukia. Jis reikalingas ne tik man, bet ir visam mūsų kovos reikalui... Apskritai man poezija buvo ir yra tikrasis mano gyvenimas. Jau vien dėl to asmeninis mano likimas man pačiam mažiausiai rūpi. Aš nenoriu pražudyti savo tikrojo gyvenimo, kurį gyvenau ne dėl savęs, o dėl Laisvės, dėl Tiesos, dėl Tėvynės.“
Esu dalyvavęs šviesaus atminimo signataro, poeto A.Patacko organizuotame, vos ne viela suraišiotame savilaidos leidinyje „Pastogė“, kurio principas buvo nedalyvauti mele. Kai kas, paskaitęs leidinio eilėraščius ar noveles, sakydavo: bet juk tai galima spausdinti kad ir žurnale „Nemunas“.
G.Iešmantas savo pasirinkimą susiejo su menininko pozicija. Žinoma, jis skleidė ir eurokomunizmas idėjas. Keista, bet sovietinė valdžia ir ideologija šias idėjas laikė labai pavojingomis. Gal ir dėl to, kad jos telkė nepatenkintą, bet viešai nesipriešinančią inteligentiją.
G.Iešmantas neteko laisvės vienuolikai metų. V.Plečkaitis detaliai ir įtaigiai aprašo „teismą“, kalinimą ir tremtį. Net ir nemažai apie tai girdėjęs, skaitęs ar pats patyręs gali rasti įdomių detalių.
Vieną knygos vietą pacituosiu. KGB pareigūnas, papulkininkis, vyresnysis tardytojas V.Urbonas, pasak V.Skuodžio (žymus disidentas. – Aut.), „išsiskyrė žmogiškumu per tardymus, niekad nekėlė balso prieš suimtąjį.
Jis net papasakojo tardomiesiems, kad į KGB buvo paskirtas dirbti, kai baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą ir paskui pusmetį stažavosi Maskvoje. V.Urbonas jau nepriklausomybės metais atsiprašė V.Skuodžio“. Neįprastas tekstas apie KGB pareigūną.
Mane sudomino šiek tiek kitas G.Iešmanto asmenybės aspektas. Atbuvęs sovietų kalėjime nuo skambučio iki skambučio, regis, turėjo mesti ir koja patrinti „socializmo su žmogišku veidu“ idėją. Ne, nemetė, nepatrynė.
1987 m. atsisakęs rašyti malonės prašymą, kuo kai kurie disidentai pasinaudojo siekdami anksčiau ištrūkti iš kalėjimo, G.Iešmantas laiške, išspausdintame viename pogrindiniame leidinyje, rašė: „Taip, aš nebijau to pabrėžti, aš buvau ir esu už tai, kad Lietuva išstotų iš TSRS kaip atskira socialistinė valstybė...
Ir aš esu įsitikinęs, kad toks žingsnis pasitarnautų ir socializmo, ir taikos interesams, tikrajai tautų draugystei.“
Stulbinanti pažiūrų vienovė. Grįžęs į tėvynę įstojo į besiburiančią Lietuvos socialdemokratų partiją, nes jos programa, anot signataro B.Genzelio, labiausiai atitiko G.Iešmanto skelbtas eurokomunizmo idėjas.
G.Iešmantas niekada nesibrovė į Seimo tribūną, buvo „introvertiškasis socialdemokratas“, kaip jį apibūdino profesorius A.Bagdonas. Jei ne V.Plečkaičio knyga, daug kam atrodytų, kad tokio žmogaus iš viso nebūta.
