Bet vos per nepilnas dvi savaites Lietuvoje įsivyravo vienybė ir solidarumas. Karas Ukrainoje ir ukrainiečių nelaimės suvienijo lietuvius ir ne tik lietuvius, bet visus europiečius, ar tiesiog visus laisvus žmones. Kaip teigė ne vienas kolega, prasidėjus karui, jie staiga suprato, kad iš tikro jie nebeturi problemų, arba, kad tos jų problemos yra tuščios ir juokingos.
Buvo keletas, kurie to nesuprato, bet jie greitai buvo pasiųsti į paraštes. Staiga daugelį žmonių aplankė nušvitimas, kad viso ko esmė yra ne kažkokie merkantiliniai jų pačių interesiukai, o ukrainiečių laisvė. Na ir pasipylė iš visų kraštų ir visom formomis. Kas kaip galėjo ir gali: kas antklodėmis, kas paltais, kas automobiliais, kas pinigais. Ir ne keturiom antklodėmis, ar 15 eurų, o milijonais, o vilkikais. Ir vis augantis noras padėti dar labiau.
Žmonės, kurie dar prieš dvi savaites vieni kitus drožė baisiausiais žodžiais, komentarais ir pykčio priepuoliais, staiga tapo bičiuliais. Jie kartu savanoriauja, jie kartu veža paramą, jie kartu siunčia rusiškus laivus toli, toli, jie kartu bando pažadinti rusus, jie kartu meldžiasi už Ukrainą bei ukrainiečius, taip pat ir už diktatorių protų prašviesėjimą. Ir daro tai visur, pradedant Bažnyčiomis, namais, Lukiškių aikšte, ar internete.
Jaučiamas visuotinis pakylėjimas. Tiesa, jis sumišęs su skausmu dėl Ukrainoje žūstančių žmonių, dėl siaubiamos šalies ir dėl užpuolikų nežmoniškumo bei necivilizuotumo.
Ir kalbu ne tik apie Lietuvą. Dar prieš dvi savaites atrodė, kad visur kur pernelyg sparčiai plinta blogis, neteisybė, išsigimsta vertybės ir visa tai apvainikuoja valdančiųjų ir galingųjų abejingumas, prisitaikėliškumas ar tiesiog neįgalumas.
Bet paaiškėjo, kad piktojo siautėjimui ribos yra. Pora diktatorių taip supurtė ir net sukrėtė pasaulį, kad pasaulis prabudo. Ir nors anksčiau susidarė įspūdis, kad net ribos tarp gėrio ir blogio ėmė nykti, bet dabar paaiškėjo, kad jos vis dėl to yra. Kad yra šviesa ir tamsa ir norint, kad šviesos spinduliai įveiktų tamsą, reikia kiekvieno mūsų ryžto ir nuolatinių pastangų.
Kartu svarbu neužmiršti ir vienos biblijinės tiesos: kad visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus. Visi, kurie daužo kitų žmonių likimus ir gyvenimus, galiausiai patys sudužta. Kažkaip istorijoje dar neteko matyti kitokių variantų. Ir šį kartą nebus kitaip.
Gal kai kam ir norisi palikti įspaudą istorijoje. Bet kokį. Bet net jų susikurtoje iliuzijoje ar beprotybėje gal dar liko vietos žiniai, kad didingi ir gražūs darbai yra geriau nei nusikaltimai žmoniškumui.
