Lėktuvas „Bellanca CH-300“, lietuviams geriau žinomas „Lituanicos“ vardu, jau ruošiamas pirmajam skrydžiui.
1929 metais pagamintą orlaivį iš Šiaurės ašigalio praėjusių metų pabaigoje parsigabenęs lakūnas ir politikas Rolandas Paksas juo pirmą kartą planuoja pakilti kovo mėnesį. Skrydžiui lėktuvas ruošiamas aviacijos gamykloje Prienuose.
„Bellanca“ užsidėjo sparnus“, – šią savaitę džiaugėsi R.Paksas, istorinį pirkinį kartais pavadinantis savo draugu. Lėktuvas Lietuvą pasiekė išrinktas, iš Kanados šiaurės jis kelis mėnesius keliavo jūra.
Legendinio lėktuvo pirkimo sutartį R.Paksas pasirašė praėjusių metų birželio 10-ąją, švęsdamas 65-ąjį gimtadienį.
Tai buvo pirmas kartas, kai lakūnas lėktuvą pirko juo nepaskraidęs ir net neapžiūrėjęs. To padaryti buvo neįmanoma dėl pandemijos. Tada Kanada, ypač jos šiaurės regionai, buvo visai užsidarę.
Pirkti lėktuvą R.Paksas nutarė daug kartų peržiūrėjęs dokumentus, nuotraukas, vaizdo įrašus.
– Pirkote lėktuvo nematęs. Ar nenusivylėte? – paklausėme R.Pakso.
– Nenusivyliau ir juo tikrai džiaugiuosi. Pastebiu, kad besidžiaugiančiųjų vis daugėja. Idėja padangėje vėl pamatyti S.Dariaus ir S.Girėno lėktuvą užsidegė net tie žmonės, kurie tuo visai nesidomi ir nieko nežinojo apie šį mano pirkinį.
Tuo pat metu mane aplankė kitas jausmas. Esu iš tų lakūnų, kurie į lėktuvą žiūri kaip į kompoziciją, kur viskas veikia, sukasi, viskas sureguliuota. Atsisėdi, pasuki raktelį ir skrendi. Bet yra kolegų, kurie nuo pat lėktuvo įsigijimo mėgsta sukinėti varžtelius, konstruoti, bandyti.
Nebuvau toks, bet kai į Lietuvą atkeliavo mano draugas „Bellanca“, kažkas pasikeitė. Nuvažiavau į gamyklą vieną, kitą kartą, jame sėdėjau, derinau, čiupinėjau ir matavau.
Supratau, kad šis daiktas reikalaus dėmesio visą likusį mano gyvenimą.
Nebus taip, kad grįžęs po kokio nors pasirodymo ar skrydžio įstumsiu jį į angarą, užrakinsiu ir išvažiuosiu namo. Į jį visą laiką reikės kreiptis „jūs“ – paglostyti, apžiūrėti, patepti, pripilti.
Jau dabar supratau, kad tai darysiu su džiaugsmu.
– Kaip šiuo metu atrodo iš kito pasaulio krašto atgabentas „Bellanca CH-300“?
– Lėktuvas jau patikrintas, pradėta jį surinkti. Aplink jo variklį jau įtaisytas aerodinaminis žiedas. S.Darius ir S.Girėnas jį taip pat buvo įtaisę. Šis žiedas prideda maždaug 11 kilometrų per valandą greičio ir mažina turbulenciją.
Greitį šiek tiek didina ir ant ratų uždėti aerodinaminiai gobtuvai. Šiuo metu keičiamas kolektorius, kad išmetimo dujos nepatektų į piloto kabiną, montuojami dar keli prietaisai.
Tikiuosi, kad kovo mėnesį „Lituanicos“ prototipas pirmą kartą pakils į orą.
– Kokį atstumą planuojate įveikti pirmu skrydžiu?
– Reikia susitaikyti, kad tai 1929 metų konstrukcija, todėl netikiu, kad po pirmojo pakilimo nereikės jokių patobulinimų.
Kartu su šiuo metu orlaivį konstruojančia komanda žiūrėsime, kaip jis rieda, skrenda, kokios variklio galimybės, kokie galimi navigacijos sprendimai, kiek reikia degalų ir tepalų.
Kai viską suderinsime, lėktuvas skris į Paluknio aerodromą, ten jį toliau ir laikysiu.
– Ką jūs dar planuojate šiais metais?
– Baigus montuoti ir išbandžius lėktuvą su juo reikės supažindinti Lietuvos visuomenę. „Lituanicos“ bendraamžis visada atsiras ten, kur žmonės norės jį pamatyti, galbūt paskraidyti. Atvyksime į bet kurį aerodromą ar lauko aikštelę, kur galima nusileisti.
Informaciją apie tai, kad Lietuvoje atsirado vienas iš dviejų pasaulyje skraidančių lėktuvų „Bellanca CH-300“, išsiuntėme visų Europos aviacijos renginių organizatoriams.
Žinia apie tai pasirodė ir žinomuose aviacijos leidiniuose.
Sulaukėme daug susidomėjimo ir norisi tikėtis, kad „Bellanca CH-300“ šiemet apsilankys daugelyje Europos miestų. Juk šiame žemyne ji vienintelė.
Žinoma, pirma turime vienas prie kito priprasti – ir aš prie jo, ir jis prie manęs. Kad galėtume judėti toliau, turime susidraugauti ir vienas kitą pajausti.
Taip ieškosime atsakymo, ką reikėtų padaryti, kad 1929 metais pagamintas orlaivis nuskristų ne tūkstantį kilometrų, kaip rašoma jo instrukcijoje, o aštuonis tūkstančius.
Jį montuojantys specialistai pastebėjo, kad šis kūrinys toks genialus ir paprastas, kad 1929 metais jį buvo galima prilyginti kosminiam laivui.
Prie šito lėktuvo prisilietė ir pora Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aviacijos instituto studentų, kurių magistro darbai yra apie tai, kaip iš „Bellanca“ padaryti „Lituanicą“.
– Tai jau yra padarę S.Darius ir S.Girėnas. Ką galima pritaikyti šiems laikams?
– Jie kaip įmanoma stiprino savo „Bellanca“, padidino sparnus, įdėjo papildomus degalų ir tepalų bakus. Per devynis mėnesius jų lėktuvas buvo visiškai pertvarkytas ir perdažytas kita spalva.
Aš galvoju, kaip pertvarkyti šį „Bellanca“ jau naudojant šiuolaikines technologijas.
Įdomus uždavinys, kaip istorinį kūrinį nesugadinant pertvarkyti į toli skrendantį lėktuvą. Kol kas sukasi mintys, o detaliau apie tai turbūt svarstysime vėlų rudenį, kai baigsis sezonas, ir apie šį lėktuvą žinosime daugiau.
Nors jau ir dabar žinome labai daug, bet noras sužinoti dar daugiau ir viską išbandyti, kaip pasakytų studentai, veža.
Aš su tokia meile varčiau seną, 1929 metų, jo variklio aprašą, išspausdintą ant senovinio popieriaus. Įsivaizduoju, kiek žmonių jį yra skaitę.
– Techniškai „Bellanca“ taps panašus į „Lituanicą“. Ar į istorinį lėktuvą jis bus panašus ir išvaizda?
– Prestižinėje parodoje JAV šis lėktuvas yra laimėjęs vieno geriausiai restauruotų lėktuvų prizą.
Kaip savo klasės lėktuvas jis atrodo puikiai, jo nereikia perdažyti. Jis puikiai galėtų skraidyti ir be tų aerodinaminių pakeitimų, bet mūsų uždavinys – kad jis vizualiai būtų kuo panašesnis į „Lituanicą“.
Bet jo spalva išliks raudona, nors „Lituanica“ buvo oranžinė. S.Darius ir S.Girėnas jį atidavė perdaryti, nes jiems reikėjo sutalpinti papildomus degalų bakus. Todėl konstruktorius turėjo patekti į fiuzeliažo vidų ir jį išardyti. Fiuzeliažas buvo aptrauktas drobe, ją reikėjo nutraukti ir perdažyti.
„Bellanca“ drobė yra geros būklės, todėl jos perdažyti ir tam švaistyti pinigų nėra prasmės.
Jeigu eisime tuo pačiu keliu ir reikės įstatyti degalų bakus, drobę teks nulupti.
– Ar ant lėktuvo atsiras užrašas „Lituanica“?
– Šiandien tam nėra logikos, dabar jis yra „Bellanca“, pavadintas konstruktoriaus Giuseppe Bellancos vardu. „Lituanica“ jis gali virsti tik tuo atveju, jei bus pasiryžęs tęsti S.Dariaus ir S.Girėno skrydį.
– Ar apie jūsų planus žino šį lėktuvą pardavęs kanadietis?
– Mes palaikome labai glaudžius ryšius, turiu jam nemažai klausimų, kaip sekėsi skraidyti be vieno ar kito prietaiso.
Jis labai džiaugėsi, kad per ilgą kelionę lėktuvas atkeliavo nesulaužytas. Jie su dukra yra pasiruošę atvažiuoti į Lietuvą, pažiūrėti ir patys paskraidyti „Bellanca“.
Orlaiviu domisi ir Julius Sakas, žmogus, kuris pradėjo jį statyti ir atrado jo užuomazgas JAV.
Jis yra atsiuntęs nuotraukų, kaip šis lėktuvas buvo kuriamas įvairiais etapais.
J.Sakas turėjo idėją pabaigti S.Dariaus ir S.Girėno skrydį – šiuo lėktuvu iš Soldino atskristi į Kauną. Jis yra buvęs „Boeing 747“ pilotas, bet išėjęs į pensiją pardavė ir savo „Bellanca“. Pavasarį jis planuoja atvažiuoti į Lietuvą, o vasarą kartu su juo išpildytume jo gyvenimo svajonę.
Skraido ir Havajuose
Dar vienas „Bellanca CH-300“ iki šiol skraido Havajuose. Šio modelio lėktuvų ieškojęs R.Paksas buvo nuvykęs į Havajus, ten juo net paskraidė, tačiau vietos aviacijos bendrovė kategoriškai atsisakė jį parduoti.
Havajų avialinijos savo veiklą pradėjo nuo šių lėktuvų, todėl jis ten laikomas relikvija, juo skraidinami garbūs svečiai.
Antrą lėktuvą R.Paksas rado Kanados šiaurėje, maždaug 70 kilometrų nuo Šiaurės ašigalio. Savininkas po ilgų derybų sutiko lėktuvą parduoti, nes jis nebuvo pritaikytas skraidyti esant 40–45 laipsniams šalčio.
Kai Kanadoje baigėsi žiema ir klimato sąlygos šiam lėktuvui jau leido skristi, aviakompanijos savininkas juo nuskrido 2 tūkstančius kilometrų į pietus, į pirmą gyvenamą miestą. Ten jis buvo išardytas ir per kelis mėnesius jūra atplukdytas į Lietuvą.
Tai originalus 1929 metų lėktuvas, kurio serijos numeris 123. S.Dariaus ir S.Girėno lėktuvo numeris buvo 137.
