Šeštadienio rytas Lietuvos pasienio su Lenkija Kalvarijos punkte atrodo gana ramus, Lietuvos pusėje stovi kelios dešimtys krovininių automobilių, kurių vairuotojams – poilsio valandos. Vilkikų numeriai rodo, jog jų priemonės priklauso Lietuvos, Latvijos, Serbijos, Rusijos ir kitų šalių kompanijoms.
Taip pat pasienyje išrikiuota daugiau kaip dešimt karinių krovininių automobilių, kurių skiriamieji ženklai rodo, kad jie priklauso Vokietijai. Čia formuojama karinės technikos vieneto perdislokavimo kolona, o pakalbinti ją lydintys NATO aljanso sąjungininkės Vokietijos kariuomenės atstovai sako, kad komentuoti procesų negali, nes tam reikalingas specialus leidimas.
Tačiau Kalvarijos punkte didžiausio dėmesio centre – nedidelė balta palapinė, ant kurios plėvesuoja Ukrainos ir Lietuvos vėliavos. Čia budi du savanoriai Lietuvos šaulių sąjungos nariai, kurių pamaina prasidėjo 8 val. ryto ir baigsis 20 val. Palapinės ir budėtojų misija – suteikti pabėgėliams nuo karo Ukrainoje informaciją ir nukreipti juos į migracijos punktą Alytuje. Informacija parengta keturiomis kalbomis – lietuvių, anglų, rusų ir ukrainičių. „Kol kas besikreipiančiųjų nebuvo, tačiau paryčiais buvo sustoję du Lietuvos vilkikus vairuojantys ukrainiečiai, kurie teiravosi, kokios būtų sąlygos mūsų šalyje apgyvendinti jų šeimos narius – žmonas ir vaikus“, – informuoja Lietuvos šaulių sąjungos atstovas Egidijus Staniutis.
Pasienio punkto darbuotojai sako, kad naktį dar mažiausiai 4 vilkikų vairuotojai kreipėsi į palapinėje budėjusios savanorius. „Žinot, jausmas dvejopas. Iš vienos pusės smagu, kai ukrainiečiai sustoja, dėkoja už Lietuvos teikiamą pagalbą, bet iš kitos pusės tai yra labai liūdnas budėjimas, nes suvokti protu, kad mums teks teikti pagalbą nuo Europoje vykstančio karo nukentėjusiems žmonėms – sunkiai protu suvokiama“, – sako šaulys iš Šiaulių.
Kalbamės su dviem vairuotojais iš Rusijos, kurie keliauja į pasienio punkto kavinę. „Rusai žūsta, ukrainiečiai žūsta. Aš turiu tris sūnus, visi šauktinių amžiaus. Mums nereikia šito karo, tai – Putino karas. Mes visi darbą praradom. Kaip aš sūnų motinai į akis pažiūrėsiu“, – sako vienas jų.
„Dėl šio karo kentėsime mes visi – paprasti žmonės. Nesvarbu, kur mes gyvenam Rusijoje, Ukrainoje ar Lietuvoje, Latvijoje. Nes tiems, kurie šitą karą užsakė vienodai šviečia, kas bus su mumis. Jie sėdi šiltai, jų vaikai seniausiai užsienyje“, – sakė kitos vairuotojas iš Rusijos.
Apie 12 val. prie palapinės jau sustoja ir pirmieji realūs prieglobsčio prašytojai. Kalbamės su Denisu kurio žmona ir 13 metų sūnus šiuo metu bando iš Dnepropetrovsko apskrities nuosavu automobiliu atvykti prie Ukrainos sienos su Lenkija. Vyras su dviem kolegomis Ukrainos užpuolimo metu buvo čia, Lietuvoje, todėl dabar domisi, kaip galėtų tapti prieglobsčio prašytoju. Vyro verslas – prekyba dėvėtais automobiliais tarp Lietuvos ir Ukrainos. „Jaučiu didelį nerimą dėl šeimos. Vakare jau būsiu prie Lenkijos sienos su Ukraina, kad galėčiau juos pasitikti, tikiuosi jiems pavyks pervažiuoti Ukrainą sėkmingai“, – sako jis. Akimirką suaugusio, tvirto vyro veide galiu išvysti susijaudinimo graudulį. Klausiu, ar jis pats neplanuoja grįžti į Ukrainą, juk šalyje paskelbta visuotinė vyrų nuo 18 iki 60 metų mobilizacija. „Ne, liksim Lietuvoje“, – sako jis.
Už kelių minučių prie jo prisijungia ir kitas tvirtas vyras. „Taip, esu ukrainietis, noriu duoti interviu. Mūsų verslas prekyba automobiliais. Viskas, jo nebeliko. Negrįšiu į Ukrainą, nenoriu būti karo patrankų mėsa. Tai ne mano karas. Tegul jie ten tarpusavyje patys išsiaiškina. Nesu niekieno pusėje, rūpinuosi savimi“, – sako Ramanas, iki šiol gyvenęs Donbaso srityje. „Karas pas mus vyksta 8 metus“, – sako jis.
Jam antrina ir dėvėtais automobiliais pakrauto tralo vairuotojas Valerijus. Mieste, kuriame vis dar likusi jo šeima, jau vyksta karas. „Žmona išvyko ir važiuoja per Ukrainą, tikiuosi vakare jau bus prie sienos. Važiuoju jos pasitikti. Grįšiu į Lietuvą, gyvensim čia“, – sako jis.
Tačiau visai kitokia yra Vitalijaus istorija. „Grįžtu iš Odesos, 2 tūkstančius kilometrų važiavau be miego, esu visiškai pervargęs. Vežu savo dukrą ir sūnėną į Kauną. Suaugę jie jau. Aš pats gyvenu Kaune, bet dar prieš prasidedant karui nuvažiavau jų pasiimti. Penktadienį bombos sprogo beveik prie mūsų namų – iškart ir išvažiavom. Bet aš grįžtu, išsimiegu – ir atgal – į karą“, – sako jis.
Vairavimo nuovargio neslepiantis vyras tvirtai sako, kad pailsėti jam prireiks ne daugiau paros. „Mano mūšio draugai yra ten – kovos lauke, neturiu moralinės teisės ten nebūti. Esu vairuotojas, bet kaip mečiau viską 2014 metais, kai prasidėjo šitas karas, ir išvykau kovoti už laisvą Ukrainą, taip ir dabar darysiu ir niekas manęs nesustabdys“, – sako jis. Sakau: „Jūs – herojus“. „Koks aš jums herojus. Aš tiesiog žmogus. Tai mano pareiga“, – prieštarauja jis.
Į „Mercedes“ markės automobilį įlipti skubantis vyras dar sušunka: „Ačiū jums, Lietuva“. Atsakau: „Slava, Ukraini“. „Herojam slava“, – atskamba aplink. Šis Ukrainos palaikymo šūkis nuskamba ir iš budinčių Lietuvos šaulių sąjungos vyrų.
