Pirmąją straipsnio dalį skaitykite čia: Buvusių alkoholikų ir narkomanų bendruomenėje – patyčios ir nuolatinis šiurkštus vadovės elgesys.
Verslininkas iš Vilniaus 56 metų Antanas (vardas pakeistas) į Pilnų namų bendruomenę pakliuvo pernai kovo 10-ąją, o iš jos, nebaigęs viso metų kurso, savo noru pasitraukė prieš Kalėdas. Vilnietis svarstė kalbėti tikruoju vardu, bet dėl artimųjų paprašė išsaugoti jo anonimiškumą.
„Nebenorėjau būti pas tą ponią, kurią praminėme Frau Rut – lyg koncentracijos stovyklos prižiūrėtoją“, – pasakojo vyras.
Trokštamų rezultatų nebuvo
Savo gyvenimo penkis dešimtmečius Antanas alkoholiu nepiktnaudžiavo, tačiau po 50-ojo jubiliejaus ėmė išgėrinėti vis dažniau ir daugiau. Tai lėmė daug priežasčių – bankrutavo vyro valdoma bendrovė, kurioje dirbo apie 250 žmonių, ėmė slėgti niūrios mintys.
„Laimė, kad turiu mylinčią šeimą – puikią žmoną, tris dukteris, tris anūkus. Bet alkoholio vartojimas tapo rimta mano problema“, – teigė Antanas.
Padedamas šeimos, vyras ėmė ieškoti pagalbos. Respublikiniame priklausomybės ligų centre jis dukart baigė 28 dienų psichologinės socialinės reabilitacijos programą, vadinama Minesotos programa.
Tai – vadinamoji 12 žingsnių programa, kurią 1935 m JAV sukūrė į Anoniminių Alkoholikų savipagalbos grupes susibūrę priklausomi nuo alkoholio žmonės. Taip jie siekė išsivaduoti iš priklausomybės bei padėti kitiems sveikti nuo žlugdančio potraukio svaigalams. Dabar ši programa padeda sveikti nuo įvairių priklausomybių – narkomanijos, alkoholizmo, rūkymo, azartinių lošimų ar interneto.
Tris mėnesius Antanas gydėsi nuo narkotikų ir alkoholio priklausomų žmonių psichosocialinės reabilitacijos centre „Nugalėtojų akademija“ Molėtų rajone. Ketverius metus vyras vaikščiojo į anoniminių alkoholikų susitikimus.
Bet Antano bandymai išsivaduoti iš alkoholizmo gniaužtų nedavė trokštamų rezultatų.
„Po antrosios Minesotos programos buvau blaivus du mėnesius, vieną kurių praleidau programoje, bet paskui vis tiek atkritau ir pradėjau gerti. Supratau, kad man nebepakanka trumpalaikės pagalbos, tad nutariau vykti į Pilnų namų bendruomenę visiems metams.
Juolab kad ši bendruomenė yra religinė, o aš esu tikintis žmogus, tad vyliausi, kad savo priklausomybę įveiksiu padedamas Dievo“, – pasakojo Antanas.
Darbas svarbiau nei gydymas
Visur, kur ieškojo pagalbos, Antanas jausdavosi žmogumi, nepaisant to, kad turėjo bėdų dėl alkoholio. Tik atvykęs į Panarą jis pajuto, kad į jį žvelgiama iš aukšto, tarsi jis būtų žemesnės kastos.
„Jautėmės nuolat žeminami, kad štai – jūs alkoholikai, narkomanai ir nieko gera iš jūsų nebus. Vienintelis dalykas, kuo buvome naudingi, kad galėjome dirbti. Nors mums reikėjo psichologinės pagalbos, darbas buvo svarbiau už viską.
Pavyzdžiui, socialinė darbuotoja Birutė keliskart per savaitę skaitydavo paskaitas. Bet jei oras geras, mums pranešdavo, kad turime eiti dirbti į laukus, o paskaita perkeliama. Mūsų gydymas bendruomenės vadovei Rūtai visiškai nerūpėjo, svarbiausia buvo, kad dirbtume“, – pasakojo Antanas.
Darbo jis nesikratė, tačiau kartais atrodė, kad tas darbas yra beprasmis. Pavyzdžiui, tekdavo patiems sukasti laukus, nors tai daug greičiau buvo galima padaryti traktoriumi. Bet žolelių ūkis ekologiškas, todėl vadovė reikalavo, kad būtų kasama rankomis.
„Tačiau, kai reabilitantai išsilakstė iš bendruomenės – prie manęs, nebaigę kurso, išėjo gal 10, ir nebebuvo, kam dirbti, laukams kasti tiko ir traktorius – ne mažas traktoriukas, o didžiulis. Tada jau ekologiškumas buvo nebesvarbus“, – sakė Antanas.
Per įvairias programas pagalbos alkoholizmo problemai spręsti ieškojęs Antanas stebėjosi, kad Pilnų namų bendruomenėje į jo ligą buvo žiūrima atmestinai, o kai kurios taisyklės dar labiau gniuždė ir taip pažeidžiamus žmones.
Jis pats beveik du mėnesius turėjo tverti be psichologo, nes šis atostogavo, o ir paskui kelias savaites negalėjo Antano priimti.
Pasak vilniečio, savo tiesioginių pareigų visiškai neatlikdavo socialinės darbuotojos padėjėjos, kurių buvo penkios. Reabilitacijoje buvo žmonių, kurie patys negalėjo pasirūpinti savo asmens higiena. Pavyzdžiui, nusikirpti nagų. Padėti tokiems žmonėms – socialinės darbuotojos padėjėjų pareiga, bet tai darė kiti reabiltantai.
Rinkdavo ir alkoholio butelius
Kartą į mišias koplyčioje atvyko Antano 82 metų tėvas, kurio, priklausomybę besigydantis reabilitantas, buvo nematęs 1,5 metų – jo nelankė dėl COVID-19 grėsmės. Koplyčioje susitikę tėvas ir sūnus pradėjo šnekėtis, bet tai pamačiusi reabilitacijos vadovė Rūta pakėlė triukšmą.
„Mano tėvelis labai išsigando, sakė bijantis šios moters. Aš pats už neleistiną pokalbį su tėvu gavau bausmę – dvi valandas papildomų darbų“, – pasakojo Antanas.
Ištverti atskirtį vyrui padėdavo pokalbiai su kunigu P.A.Kanapka. Vilnietis kasdien bendraudavo su kunigu, paniro į dvasinį gyvenimą.
Antanas jautė tarp kunigo ir R.Jakubonienės tvyrančią įtampą. Suprasti, kad santykiai nesiklosto buvo nesunku, nes visi bendruomenės naujokai iš karto sužinodavo apie tai, kad P.A.Kanapka – tas kunigas, kuris buvo įsivėlęs į skandalą su parapijiečiais.
„Patys patikrinti negalėdavome, nes neturėjome prieigos prie interneto, bet mums iškart papasakodavo, koks blogas šis kunigas“, – teigė Antanas.
Panaroje P.A.Kanapka planavo rengti dvasines pratybas, per kurias tam tikrą laiką tikintysis laikosi tylos įžadų, bendraudamas tik su Dievu ir kunigu. Bet bendruomenės kunigas taip ir negavo žadėtų papildomų kambarių dvasinėms pratyboms. Negana to, vienas iš dviejų kambarių, kuriuose dvasines pratybas rengdavo P.A.Kanapka, dar ir buvo atimtas ir skirtas turistų apartamentams.
Platformoje booking.com naktis šiuose apartamentuose dviem žmonėms kainuoja 35 eurus.
Tačiau, kaip pasakojo reabilitantai, apartamentuose apsistojantys svečiai neretai vartoja alkoholinius gėrimus. „Mes patys paskui tvarkydavome aplinką ir rinkdavome tuščius tekilos, vyno, alaus butelius. Įsivaizduokite, ką reiškia besigydančiam alkoholikui vėl paimti į rankas alkoholio butelį“, – retoriškai klausė Antanas.
Policija yra užfiksavusi, kad viena socialinės darbuotojos padėjėja į darbą atvyko apsvaigusi nuo alkoholio. Pareigūnus tąsyk iškvietė bendruomenę paliekantis A.Kisielius.
Duodavo ir prarūgusių salotų
Antaną žeidė ir tai, kad reabilitantai negaudavo net maisto, kuris jiems priklausė. Pilnų namų bendruomenę rėmė „Maisto bankas“. Į Panarą atvykdavo maisto pilni autobusiukai, tačiau iš „Maisto banko“ atgabentų produktų reabilitantai gaudavo retai ir tai dažniausiai tada, kai jų galiojimas baigdavosi ar jau būdavo pasibaigęs.
„Maisto bankas“ duodavo ir šokoladų, varškės sūrelių, sausainių, pyrago, bet viskas buvo užrakinama sandėlyje ir atitekdavo neaišku, kam.
Kai šio maisto paimti važiuodavo ankstesnis vairuotojas – irgi reabilitantas – jis dar nuslėpdavo vieną kitą dėžę šokoladukų ar sūrelių, o paskui padalydavo mums. Bet paprastai apie tai galėjome tik svajoti.
Darbo dienomis reabilitantams maistą gaminančios darbuotojos net juokdavosi: „Ar salotos dar neišsipūtusios? Dar ne. Tai tada tegul toliau guli sandėlyje.“ Mes tų salotų gaudavome tik tada, kai jos pradėdavo rūgti.
Kai gydžiausi „Nugalėtojų akademijoje“ Molėtų rajone visus iš „Maisto banko“ atgabentus produktus gaminantiesiems maistą bet kada buvo galima naudoti – sandėlis buvo atviras“, – pasakojo Antanas.
Prieš Kalėdas vilnietis nusprendė nutraukti reabilitaciją Panaros kaime, nes buvo pasiilgęs šeimos.
Antanas grįžo į šeimą, pradėjo dirbti – vėl vadovauja dideliam žmonių kolektyvui, stato gamyklą. Atkryčio vyras nepatyrė ir tikisi, kad šįsyk jam pavyks atsilaikyti, nes atramą randa ne tik šeimoje, bet ir tikėjime.
„Supraskite: mes, priklausomybių turintys žmonės, negalime meluoti. Jei tik pradedame meluoti, ratas užsidaro – vėl prasideda manipuliacijos, išgalvotos istorijos ir pakeliame taurelę. Teisybės sakymas – viena svarbiausių reabilitacijos dalių“, – teigė Antanas.
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio dienraštyje „Lietuvos rytas“
