Daugiau kaip dešimtmetį į Panaros kaimą Varėnos rajone plūsdavo bendrystės su Dievu ieškantys tikintieji ir duobėtame gyvenimo kelyje suklupę žmonės, kurie patys jau neįstengdavo pakilti.
Jaukiuose ir svetinguose Pilnų namų bendruomenės namuose jie užverdavo duris praeičiai, mėgindami vėl stotis ant kojų ir pamiršti savo priklausomybę alkoholiui, narkotikams, vaistams. Ten jie ne tik mokėsi gyventi be nuolatinės dozės, bet ir stengėsi užmegzti ryšį su Aukščiausiuoju, diena po dienos melsdamiesi, skaitydami brevijorių ar patarnaudami kunigui.
Veiklus ir savo pašaukimui atsidavęs Dievo Gailestingumo koplyčios rektorius Valerijus Rudzinskas iš priklausomybių liūno ištraukė ne vieną paklydėlį. Į kunigą pagalbos kreipdavosi Lietuvos televizijos ir pramogų pasaulio žvaigždės, sportininkai.
Tačiau 2019-aisiais V.Rudzinskas paliko keliolika metų puoselėtą Pilnų namų bendruomenę. Kaip tvirtina pats, tai lėmė sveikatos problemos, tad dabar jis nedirba jokioje parapijoje, gyvena ir gydosi Alytuje, kuria prabangius kvepalus.
V.Rudzinską pakeitęs 61 metų Petras Algirdas Kanapka taip ir nerado bendros kalbos su Pilnų namų bendruomenės administracija, o ir pati bendruomenė sueižėjo lyg ledas pavasarį.
Iki tol nemokamos buvusios reabilitacijos paslaugos nuo šių metų pradžios kainuoja, bendruomenei nutraukta Europos Sąjungos (ES) parama, o buvę reabilitantai pasakoja apie tai, kad buvo išnaudojami kaip pigi darbo jėga, bet realios pagalbos gydantis priklausomybę gaudavo mažai.
Nusprendė ieškoti pagalbos
42 metų vilnietis Arūnas Kisielius į Pilnų namų bendruomenę dėl priklausomybės alkoholiui pateko pernai birželį.
Nors planavo ten gydytis metus – tiek, kiek numatyta pagal programą, vyras Panaroje išbuvo tik du mėnesius. Įpusėjus rugpjūčiui Arūnas pašalintas iš bendruomenės dėl taisyklių pažeidimo, kai, negavęs leidimo palikti teritoriją, palydėjo kitą reabilitantą į kaimo parduotuvę nusipirkti ledų.
Panaroje A.Kisielius nuolat konfliktavo su reabilitacijos centro administracija dėl, jo nuomone, besigydančių žmonių teises pažeidžiančių reikalavimų, šių žmonių nuolatinio psichologinio teroro ir prievartinio sunkaus darbo.
A.Kisielius daugiau kaip 10 metų gyveno užsienyje: Rusijoje, Belgijoje, Prancūzijoje ir Monake, Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje.
Maskvoje jis vadovavo grožio klinikai, paskui baigė aukštos klasės aptarnavimo mokymus ir penkerius metus dirbo įtakingo verslininko asmeniniu asistentu. Šio darbo neteko, kai verslininko žmona įsigeidė pakeisti visą personalą.
Kurį laiką blaškęsis po Europą, 2019 metų pabaigoje A.Kisielius grįžo į Lietuvą. Vyras dirbo viešbutyje administratoriumi, bet prasidėjo dėl COVID-19 pandemijos paskelbtas karantinas, viešbutis darbuotojus išleido į prastovas, o galiausiai bankrutavo.
Arūnas jautėsi prislėgtas, jam trūko veiksmo, kelionių, todėl gyvenimo prasmės ėmė ieškoti vyno taurėje. Jis puikiai pamena, kad gerti pradėjo 2020 metų gruodžio 29 dieną – kone pusę metų be atvangos skandino liūdesį taurėje. Kasryt pakirdęs iš miego A.Kisielius skubėdavo į parduotuvę ir parsinešdavo alaus arba vyno.
Tačiau galiausiai Arūnas suprato pasiekęs dugną ir nutarė ieškoti pagalbos, nes pats nebegalėjo ištrūkti iš užburto rato: jautėsi prislėgtas, o rytais po išgertuvių sveikatą „taisydavo“ irgi alkoholiu.
Pernai pavasarį vilnietis pakliuvo į Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Lazdynuose Toksikologijos centrą. Psichosomatinių susirgimų skyriuje A.Kisieliui nustatyta lengva depresija, atliktas organizmo valymas, vyras pradėjo bendrauti su psichologe.
Toksikologijos centro medikai patarė Arūnui ieškoti rimtesnės pagalbos ir jo akiratyje atsidūrė Pilnų namų bendruomenė. Iš Lazdynų ligoninės vilnietis išvyko tiesiai į Panarą.
Jautėsi nuolat gniuždomas
Tačiau nuo pirmųjų dienų Pilnų namų bendruomenėje A.Kisielių apėmė jausmas, kad jis pakliuvo į pragarą. Taisyklės buvo griežtos – pirmuosius tris mėnesius jokio telefono, bendravimo su artimaisiais, televizorius – tik savaitgaliais, dienomis – fizinis darbas, paskaitos, pamaldos koplyčioje.
Vyras ieškojo ryšio su Dievu, ėmė patarnauti kunigui P.A.Kanapkai mišiose, o nuolatinė malda, brevijoriaus skaitymas ir pokalbiai su dvasininku tapo jo atrama. Tačiau reabilitacijos centre vilnietis teigė ne tik negaudavęs pagalbos gydydamasis savo priklausomybę, bet ir buvo nuolat gniuždomas.
Oficialus Pilnų namų bendruomenės vadovas yra Laimonas Mituzas, bet Panaroje jis pasirodydavo tik kartą per savaitę. Vadžias savo rankose tvirtai laikė bendruomenės projektų vadovė Rūta Jakubonienė, kuri nuolat ten gyvena.
R.Jakubonienė, anot A.Kisieliaus, be atvangos žemino reabilitantus, vadindama juos alkoholikais ir narkomanais, skirdavo jiems bausmes dėl menkiausio prasižengimo, vertė dirbti, priklausomybių turinčius žmones nuteikinėjo prieš kunigą P.A.Kanapką.
„Mane tai įžeidė, nes patarnaudamas kunigui jaučiau palengvėjimą. P.A.Kanapka buvo vienintelis žmogus, su kuriuo galėjau atvirai pasikalbėti, nes gana greitai supratau, kad niekuo iš bendruomenės negaliu pasitikėti – net psichologas asmeninius pokalbius perpasakodavo vadovei Rūtai, o ji mūsų žodžius panaudodavo prieš mus“, – pasakojo A.Kisielius.
Papildomas mėnuo – be artimųjų
R.Jakubonienės psichologinis smurtas niekada nesiliaudavo. Per pietus vadovė reabilitantams pasakodavo apie jų likimo brolius, kurie galiausiai vis tiek paskendo alkoholizmo liūne. „Pamenate tokį Mindaugėlį? – R.Jakubonienė klausdavo su mumis pietaujančių darbininkių. – Jis labai nenorėjo dirbti, tai gaudavo tik džiūvėsių su vandeniu ir greitai pagijo nuo tinginystės. Bet jo jau nebėra – vis tiek prasigėrė ir mirė.“ Mums klausantis tokių istorijų kūnas pagaugais eidavo“, – pasakojo A.Kisielius.
Vienas reabilitantas vadovės buvo išbartas už tai, kad neįstengė pats normaliai apsikirpti, tad nusiskuto galvą plikai. Neva plikai skustis reabilitacijoje nevalia.
Kitas buvo nubaustas už tai, kad žiūrėjo televizorių tada, kai tai daryti buvo draudžiama. „Rinkis: mėnesį neskambini ir nesimatai su artimaisiais arba visa bendruomenė mėnesį nežiūrės televizoriaus“, – pareiškė vadovė.
Tas vyras pasirinko asmeninę bausmę, bet jam buvo itin sunku, nes bendruomenėje prabuvęs beveik pusmetį jis labai ilgėjosi artimųjų“, – pasakojo A.Kisielius.
Nepaisė psichiatrės rekomendacijų
R.Jakubonienės žodis buvo paskutinis ir neginčijamas net dėl reabilitantų gydymo. A.Kisielius Pilnų namų bendruomenėje juto, kad jo psichologinė būklė prastėja, tad paskambino savo psichiatrei. Pokalbio klausėsi socialinė darbuotoja.
Psichiatrei vyras pasiskundė jaučiantis nuolatinę įtampą, o ši nusprendė padidinti antidepresantų dozę bei pasirūpinti papildomomis nuotolinėmis psichologo konsultacijomis, už kurias A.Kisielius būtų mokėjęs iš savo kišenės.
Tai sužinojusi R.Jakubonienė pareiškė, kad vilniečio psichiatrė nieko neišmano, vaistų jis negausiantis, o, ar galės papildomai bendrauti su psichologu, nuspręsianti vėliau.
„Tačiau bendruomenėje mes negaudavome net tų paslaugų, kurios buvo numatytos.
Socialinės darbuotojos padėjėjos iš tiesų buvo lauko darbininkės, psichologas atvykdavo tik kartą per savaitę ir pusdienį skaitydavo paskaitas visai grupei, o per likusį laiką asmeninei konsultacijai priimdavo tik 3 žmones iš 12, rugpjūtį jis iš viso atostogavo, tad vietoj susitikimo su juo turėjome dirbti lauke.
Tik pusantros valandos per savaitę su mumis bendraudavo priklausomybių konsultantas. Tiek pat laiko skirdavo ir socialinė darbuotoja“, – teigė A.Kisielius.
Tačiau Europos socialinio fondo agentūrai (ESFA), prižiūrinčiai, kaip bendruomenė panaudoja ES pinigus, buvo nurodomos visai kitos specialistų darbo valandos.
Tarkime, dokumentuose matyti, kad psichologas Pilnų namų bendruomenėje pernai liepos mėnesį dirbo 90 valandų, o tai, Arūno skaičiavimais, kone triskart daugiau nei iš tiesų. Itin skyrėsi realus ir ESFA pateiktas ir kitų specialistų darbo laikas.
„Psichologinės pagalbos beveik neturėjome, o pasekmės, įvykus reabilitanto krizei, galėjo būti skaudžios. Jos ir buvo, nes pastaraisiais metais vienas Pilnų namų bendruomenės reabilitantas nusižudė. Visos mūsų paslaptys buvo viešos, o patys reabilitantai – lyg cirko beždžionėlės priverstinai buvo varomi melstis bažnyčioje, kur į mus buvo baksnojama pirštais atvykstantiems turistams“, – pasakojo A.Kisielius.
Pagalbos sulaukė kitur
Arūno pasakojimą patvirtino dar trys buvę Pilnų namų bendruomenės reabilitantai, Panaros kaime savo priklausomybę gydęsi tuo pat metu kaip ir A.Kisielius.
31 metų Saulius (vardas pakeistas) Pilnų namų bendruomenėje nuo alkoholizmo gydėsi 7 mėnesius. Iš ten savo noru išėjęs, jis, padedamas kunigo P.A.Kanapkos, pateko į priklausomų asmenų bendruomenę „Aš esu“, kuriai vadovauja kunigas Kęstutis Dvareckas.
„Dabar jaučiu, kad išties sveikstu – Pilnų namų bendruomenėje pagalbos aš nesulaukiau“, – patikino Saulius.
29 metų Ignas teigė Panaroje jautęsis kaip koncentracijos stovykloje, kurioje vadovams galėjai įtikti tik be atvangos sunkiai dirbdamas. Palikęs Pilnų namų bendruomenę Ignas patyrė atkrytį – pradėjo gerti, bet paskui vėl susiėmė ir dabar pagalbos ieško lankydamas Anoniminių Alkoholikų grupes.
„Pilnų namų bendruomenėje daug reabilitantų atkrito būtent dėl vadovės elgesio – ji ant mūsų net staugdavo. Kaip spėjome, jai nesisekė verslas, tad išsiliedavo ant mūsų ir prievarta vertė dirbti. Bet rankų nepakako, o be dirbančių žmonių ji prapuolusi“, – teigė Ignas.
Verslininkas iš Vilniaus 56 metų Antanas (vardas pakeistas) į Pilnų namų bendruomenę pakliuvo pernai kovo 10-ąją, o iš jos, nebaigęs viso metų kurso, savo noru pasitraukė prieš Kalėdas. Vilnietis svarstė kalbėti tikruoju vardu, bet dėl svarbias pareigas užimančių artimųjų paprašė išsaugoti jo anonimiškumą.
„Nebenorėjau būti pas tą ponią, kurią praminėme Frau Rut – lyg koncentracijos stovyklos prižiūrėtoją. Buvo neįmanoma ilgiau kęsti“, – tvirtino vyras.
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio dienraštyje „Lietuvos rytas“
