Ar A.Lukašenkos, kaip Baltarusijos vadovo, dienos jau suskaičiuotos, ir kokia turėtų būti Lietuvos užsienio politika Baltarusijos atžvilgiu, kad nepadarytų žalos pačiai Lietuvai, „Žinių radijo“ laidoje diskutavo europarlamentaras Andrius Kubilius ir VU TSPMI politologas Laurynas Jonavičius.
Agresyvi strategija – keista?
Europos Parlamento (EP) narys Andrius Kubilius nesutinka su dalies gyventojų požiūriu, kad aktyviai prisidėjusi kovoje už Baltarusijos nepriklausomybę, jos demokratiją, Lietuva iš principo prie savo sienos gavo Rusiją.
„Kai kartais kalbame, kad Baltarusijos žmonių bandymai siekti demokratijos Baltarusijoje susilpnino A.Lukašenką, ir dėl to dabar ateina Kremlius – man atrodo, tai labai klaidingas požiūris.
A.Lukašenka niekad nebuvo savarankiškas. Naiviai įsivaizduojame, kad jis buvo savarankiškas, o dabar nebėra. Įsivaizduokime teorinę situaciją – pavyzdžiui, kad nebuvo 2020 metų rinkimų, kur A.Lukašenka pralaimėjo S.Cichanouskajai, ir kad mes ateinam į šiandieninį laikotarpį – V.Putinas pradeda visas grėsmes ir gąsdinimus Ukrainai ir reikalauja, kad jam reikia įvesti kariuomenę į Baltarusiją.
Tai A.Lukašenka būtų priešinęsis? Mes kažkaip labai naiviai įsivaizduojame. Taip, jis tų bazių nelabai norėjo, bet dėl to, kad ir V.Putinas nelabai reikalavo. Dabar V.Putinui reikia įvesti kariuomenę dėl įvairių tikslų, ir tuo viskas baigiasi“, – pastebėjo A.Kubilius.
Vis dėlto, A.Kubilius tolesnę Baltarusijos perspektyvą teigė vertinantis su „santūriu optimizmu ir viltimi“.
„Labai aiškiai matome, kad postsovietinėje erdvėje autoritariniai režimai praranda žmonių lojalumą. 2020 metais Baltarusija, šių metų pradžioje – Kazachstanas, V.Putinas Dūmos rinkimus turėjo taip pat falsifikuoti, vos ne dvigubai primesdamas už save biuletenių. Man atrodo, tai viena iš priežasčių, kodėl jis taip nervingai dabar elgiasi“, – įvertino A.Kubilius.
„V.Putino išorės agresyvi strategija man kartais labai keistai atrodo, nes ji duoda visiškai priešingą rezultatą. V.Putinas gąsdina Ukrainą, bet būtent dėl tos priežasties Vakarai susivienija, stiprina Ukrainą ir ginklais, ir politiniais pareiškimais. Tiesą sakant, nelabai suprantu V.Putino strateginių tikslų“, – pridūrė europarlamentaras.
A.Kubilius įsitikinęs, kad reikia būti pasiruošusiems įvairiems įvykiams – net ir tam, kad pačių Baltarusijos piliečių reikalaujamos permainos gali greitai prasidėti, vėl iš naujo kilus pasipriešinimo bangai – o tokia banga, svarstė jis, gali kilti ir Rusijoje.
Gali pakenkti
Savo ruožtu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Laurynas Jonavičius pabrėžė, kad Lietuvos politikai turi įvertinti realias savo galimybes. L.Jonavičius pastebėjo, kad tarptautinės aplinkybės Lietuvai kovojant dėl nepriklausomybės buvo palankios, tačiau Baltarusijoje to dabar nėra.
„Rusija, kaip žaidėjas, deja, šiandien yra pakankamai stiprus, kad nepaleistų Baltarusijos. Situacija gali keistis, jei Rusija nusilptų ekonomiškai. Ji, turbūt matydama, kad jos modelis neleidžia generuoti pakankamai resursų, ekonominių dalykų, kurie užtikrintų nuoseklų augimą ilgesnėje perspektyvoje, dabar susitelkia ties Ukraina, ties Baltarusija. Silpstanti galia paprastai būna agresyvesnė negu stabili galia“, – įvertino politologas.
„Tie tikslai yra geri, bet reikia turėti omeny, ar turime praktinių galimybių tuos tikslus įgyvendinti. Šiuo metu yra sunku tai padaryti. Tai nereiškia, kad turime pamiršti Baltarusiją (...) – turime tęsti tą politiką, bet ta politika turi būti protinga – neturi būti daužymas galva į sieną, kad laisvė ir viskas, nusišausiu ir susipjaustysiu, kad tik baltarusiams padėti tą laisvę gauti.
Reikia vertinti, pragmatiškai skaičiuoti, ką gali padaryti, ko negali. Kartais pernelyg agresyvus ėjimas su vertybine vėliava kainuoja pakankamai daug mums viduje, politiškai ir ekonomiškai, kas silpnina pačią vertybinę idėją kaip tokią“, – pabrėžė L.Jonavičius.
Valstybingumo likučiai
A.Lukašenka penktadienį pagrasino, kad Baltijos šalys praras valstybingumą, jeigu aštrėjanti įtampa tarp Vakarų šalių ir Rusijos bei jos sąjungininko Minsko peraugtų į karą. Vis dėlto, L.Jonavičius pastebėjo, kad pati Baltarusija praranda paskutinius valstybingumo likučius.
„Valstybingumą sudaro vidinis ir išorinis suverenitetas, legitimumas, valdžios pripažinimas viduje ir išorės pripažinimas, fizinė savo teritorijos kontrolė.
Jeigu pažiūrėsime į Baltarusiją – ji turi problemų su išoriniu ir vidiniu legitimumu, nelabai yra suvereniteto. Ar Baltarusija vis dar kontroliuoja tai, kas vyksta jos teritorijoje po to, kai suvažiavo visa Rusijos armija, atsakymas irgi turbūt labiau neigiamas negu teigiamas.
Net formalūs požymiai rodo, kad suvereniteto Baltarusijoje jau nelabai daug, nekalbant apie neformalius dalykus, pavyzdžiui, kiek A.Lukašenka savarankiškas priimant vienokius ar kitokius sprendimus“, – kalbėjo L.Jonavičius.
Politologas svarstė, kad A.Lukašenka dėl ekonominių, socialinių klausimų šalies viduje gali priimti savarankiškus sprendimus, tačiau užsienio politikos, strateginiais klausimais, anot jo, A.Lukašenka sulaukia „patarimų“ iš kaimyninės šalies.
„Neformaliame lygyje valstybingumo yra labai nedaug. Tokia faktinė situacija yra dabar. Kur ji judės toliau? Žinome apie Rusijos-Baltarusijos Sąjunginę valstybę, ir visus kitus junginius, kurie egzistuoja tarp Baltarusijos su Rusija, bet ne su Vakarais.
Deja, bet faktiškai Baltarusija jau nelabai turi šansų artimiausiu metu kažkaip savarankiškai judėti bet kokia kryptimi – ar neutraliteto, ar santykių su Vakarais, išskyrus į glaudesnę integraciją su Rusija“, – įvertino L.Jonavičius.
Paklaustas, ar A.Lukašenka supranta, kad jo dienos jau suskaičiuotos, politologas svarstė, kad pats Baltarusijos autoritarinis lyderis situaciją gali matyti kitaip.
„Mums iš šono žiūrint gali taip atrodyti, o kaip jis mato – nesu tikras. Tai, kas vyksta su konstituciniu referendumu ir visais santykiais su Rusija, greičiausiai yra vadinama „exit strategy“ (išėjimo strategija – aut.past.) būtent A.Lukašenkai išeiti iš politikos ne į kartuves, o į pensiją, ir likti istorijoje kaip vienu iš Baltarusijos lyderių, (...) kuriam baigėsi daugiau mažiau gerai“, – prognozavo politologas.
