Rašmenys Q, W ir X tikriausiai dar niekada nebuvo taip dažnai spaudžiami klaviatūros riterių kaip pastarąją savaitę.
Net Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vadovas A.Antanaitis prašo G.Nausėdos veto – neva bus visiškas chaosas, kai lotyniškus, tačiau pas mus oficialiai dar neįtvirtintus ženklus dokumentuose galės naudoti tik ne lietuvių tautybės asmenys, o jau lietuviai – nebe. Tikras šaršalas kilo visokiuose alkuose ir kitokiuose šiaudinių patriotų portaluose.
Kalbos sergėtojai turėtų patys rodyti pavyzdį ir savo mintis, tegul ir sujauktas, dėstyti aiškiai ir taisyklingai. Bet dažnai matomas krislas svetimoje akyje, o ne rąstas savojoje.
Antai Seimo valstietis R.Šarknickas viename Alytaus portale paklojo didžiulę žodžių paklodę, kupiną meilės gimtajai kalbai. Su puikiais pavyzdžiais.
„Turbūt daug girdite, kiek teisių per metus buvo reikalaujama einant buldozeriu, pažeidžiant net Konstitucijos teismo sprendimus, kas liečia tris svetimas raides“, – tokia citata iš jo opuso.
Na, vaikščiojimą buldozeriu dar galima suprasti kaip metaforą. Kad turime ne Konstitucijos teismą (nes kam gi ją teisti?), o Konstitucinį, parlamentarui būtų pravartu žinoti ir pakirdusiam iš gilaus miego.
Bet svarbiausia, koks niekdarys liečia tas tris raides? Kas drįso kišti purvinas ar švarias rankas prie jų? O gal liečia ir kitomis kūno dalimis, kurių geriau net neminėti?
Kai galvoje įstrigusios rusiškos konstrukcijos, svarstyti apie kalbos grynumą nelengva.
Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais pasirodė tokių šedevrų, išverstų iš kitų kalbų, kad plaukai kartais ima šiauštis net plikiams.
Stropiųjų biurokratų dėka labai plačiai pasklido noras (ar netgi siekiamybė) vis ką nors įveiklinti.
Kai kur nors mieste nusprendžiama nukirsti kelis medžius, kurie iš tiesų gal ir pasenę bei nutriušę, savivalda seka pasakas apie įveiklinamas erdves.
Įveiklinti galima ir pastatus, ypač jeigu jiems norima gauti ES ar valstybės biudžeto paramą. Įveiklinamos net upės – nuo Neries Vilniuje iki Danės uostamiestyje. Ne, hidroelektrinės prie jų nestatomos, bet įveiklinimas vis tiek klesti.
Kaip ir įpaminklinimas. Įpaminklinti galime ir žmones, ir išnykusius kaimus, gal net kokį muzikos kūrinį. Tik pinigų duokite, ir įpaminklinsime.
Žinoma, tai padarysime laikydamiesi tausojamosios žemdirbystės ir darnaus judumo principų.
Nežinote, kas tai yra? Negali būti!
Antai Vilnius skelbia, kad darnaus judumo mieste planą, kuris yra daugiau nei tūkstančio puslapių, rengė net šešiolika institucijų ir organizacijų! O jus nesuprantate, kas tai yra.
Gal netgi nežinote ir kas yra junglumas?
Tokiu atveju jums teks apsikasti po pernykščiais lapais, jus dera prievarta išpaminklinti ir išveiklinti, nes esate visiškai nešiuolaikiškas ir nežinia ką veikiate šioje visuomenėje.
O jei jūsų kalbos jausmas kuo puikiausias ir šiuos žodžius vartojate dažnai, galite imtis rašyti kad ir poeziją. Kaip vieno prekybos tinklo, kuris įkyriai myli maistą ir skanią kavą, eiliakaliai, papuošę lašišos pakuotę savo kūryba: „Tokia filė, kad net meilė!“
Viskas tobulai lietuviška, nors nei eilėdaros, nei logikos nerasta. Bet to ir nereikia ieškoti. Kaip ir raudose dėl tų trijų lotyniškų rašmenų.
Nors dėl junglumo, judumo, tvarumo ir įveiklinimo galime jų atsisakyti lengva ranka. Ir toliau kurti naujus bei grynaveislius lietuviškus burtažodžius, nes švaistydamiesi jais patys sau tampame tokie svarbūs, kad belieka įsipaminklinti.
