Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ diskutavo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas Vytautas Sinica, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis ir Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekanas prof. Dainius Žalimas.
Priešpriešų Konstitucijai neranda
Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras tvirtino, jog šis įstatymas kalba ne apie lietuvių kalbos statusą, o tiesiog apie žmogaus vardą ir pavardę.
„Man atrodo, kad kiekvienas iš mūsų turime teisę turėti galimybę savo asmenvardžius įsirašyti taip, kaip yra užrašyta prigimtiniuose dokumentuose. Šioje vietoje aš kalbu ne apie tuos Lietuvos gyventojus, kurie šimtmečius čia gyvena, bet kalbu apie tuos žmones, kurie globaliame pasaulyje sudaro santuokas, gimsta jų vaikai – čia klausimas yra labai paprastas.
Teismų praktika jau kelerius metus yra nuėjusi į priekį, mes einame iš paskos, tai sureguliuoti tą dalyką, kuris yra nesureguliuotas, ir nepamirškime, kad, jeigu būtų kas nors kreipęsis į Konstitucinį Teismą dėl dabartinio teisinio statuso asmenvardžių rašybos, vien dėl to, kad mes iki šiol neturime įstatymo, ir tai turbūt buvusi problema, nes mes asmenvardžius rašome tik Aukščiausiosios Tarybos nutarimo pagrindu, tai vien dėl to jau reikėjo įstatymo“, – aiškino S.Šedbaras.
„O kitas klausimas jau yra turinio, žmogaus teisės į jo vardą ir pavardę klausimas, bet šitame įstatyme absoliučiai nėra sprendžiamas valstybinės kalbos statuso klausimas“, – pridūrė jis.
Savo ruožtu Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas Vytautas Sinica su tokia pozicija nesutinka.
„Jeigu asmenvardžiai ir būtų nuosavybė, tai mes negalime ja naudotis patys – naudojasi kiti, tam, kad mus įvardintų. <...> Vis dėlto daugumos piliečių patogumui turi būti rašomi asmenvardžiai, nes būtent dauguma piliečių jais ir naudojasi.
Dėl valstybinės kalbos statuso – tiesiogiai apie jį čia nėra kalbama, bet faktinėmis pasekmėmis tai neabejotinai jį palies, nes turbūt tiksliausia būtų pasakyti taip: valstybinės kalbos skiriamasis bruožas yra būtinybė ją mokėti tos šalies piliečiams, ir perkėlimas į asmens dokumentus šitų įrašų nevalstybine kalba sukurs faktinę būtinybę įvairiems valstybės tarnautojams mokėti vartoti, rašyti pagal skambesį, ar atvirkščiai, žodžius, rašomus nevalstybine kalba.
Ir apskritai, jei asmenvardžiai bus pradėti rašyti nevalstybine kalba, tai akivaizdžiai siaurins ribas, kur yra vartojama valstybinė kalba, o kur jau pradėtos vartoti kitos“, – svarstė V.Sinica.
Pasak jo, nors čia galbūt ir nedidelis, tačiau labai simbolinis žingsnis.
„Man gal labiau Konstitucijos argumentas yra svarbesnis, nes bent 4 kartus Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad to, ką padarė Seimas, daryti negalima, ir vis dėlto Seimas tą daro“, – kalbėjo V.Sinica.
Visgi S.Šedbaras pridūrė, jog Konstitucijos pažeidimų šiame sprendime nėra.
„Dėl asmenvardžių rašymo nėra nei vieno Konstitucinio Teismo išaiškinimo, konkrečiai šiuo aspektu, ir visiškai nematau problemos <...> Dabar koks yra Konstitucinio Teismo išaiškinimas: teismas yra pasakęs, kad panašiais atvejais turi būti atsižvelgiama į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvadas.
Visiškai tam pritariame – VLKK išaiškinimai net du buvo gauti dėl šių projektų, jos pagrindu vieną projektą siūlėm atmesti, antras dalykas – du dalykus, kuriuos komisija siūlė, mes jau įtraukėme. Bet yra teigiama, kad VLKK išvada yra privaloma ir Seimas privalo taip ir rašyti. Čia jau tikrai prieštarautų Konstitucijai – tokiu atveju nereikėtų Seimo, jis paimtų komisijos išvadas ir neštų prezidentui pasirašyti. Tai yra nesąmonė“, – teigė S.Šedbaras.
Pasak jo, tokio įstatymo reikėjo jau seniai.
„Jeigu mūsų sutuoktinis, vyras ar moteris, susituokė su kitos šalies asmeniu ir Lietuvoje išsiima savo asmenvardį, tai turbūt jis turi teisę užsirašyti pavardę taip, kaip yra jo sutuoktinio ar sutuoktinės pavardė? Dabar įsivaizduokime, kad moteris išteka už brito ir paėmusi jo pavardę Britanijoje užrašoma vienaip, o Lietuvoje kitaip. Tai yra teisinis absurdas.
Mes kalbame apie Lietuvos piliečius, kurie sudaro santuokas, gimsta iš tos santuokas vaikai, ir vaikams, dažniausiai pagal tėvo liniją, taip pat užrašoma jų pavardė. Tai tėvai bus viena pavarde, o vaikai bus kita pavarde? Čia tokie elementarūs dalykai, ir mes išpučiame problemą iki to, kad pažeidžiame tų žmonių teisę turėti vienoje šeimoje vienodai užrašytą pavardę. Gyvename XXI amžiuje, gyvenimas važiuoja į priekį, ir į tai mes turime reaguoti“, – tvirtino S.Šedbaras.
Įstatymui nepritariantis V.Sinica aiškino, kad vienas prezidento veto šio klausimo neišspręstų, nes šis sprendimas turi didelį palaikymą Seime.
„Bet jei arba opozicija, ar pats G.Nausėda iš tikrųjų susirūpinęs dėl šio klausimo, privalo keiptis į Konstitucinį Teismą. <...> Kreiptis į KT būtų prasminga. Ar prezidentas ar opozicija tą darys – pamatysime“, – sakė jis.
Įžvelgia ir problemų
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkas Audrys Antanaitis pažymėjo, kad toks įstatymas buvo labai reikalingas.
„Ne veltui dėl jo diskutuojama jau ne vieną dešimtmetį. Tvarką, kaip pavardės rašomos asmens dokumentuose, seniai reikėjo nustatyti, dėl to ne kartą komisija savo nuomonę jau yra pasakiusi. Mūsų tvirta pozicija, kad pavardės asmens dokumentuose turi būti rašomos lietuviškais rašmenimis, tačiau galimos dvi išimtys – viena išimtis sutuoktiniams, susituokusiems su užsieniečiais, ir jų vaikams, ir antra išimtis – užsieniečiams, įgyjantiems Lietuvos pilietybę pagal turėtą kitos šalies dokumentą“, – aiškino VLKK pirmininkas.
Tačiau, pasak A.Antanaičio, tai, kas „prikabinta“ prie įstatymo, sukuria ir problemų.
„Kadangi yra suteikiama galimybė perrašyti pavardes ne lietuvių tautybės Lietuvos piliečiams, iš karto kyla daug klausimų – kam reikia perrašyti pavardes, kai 80 metų tos pavardės jau yra mūsų asmens dokumentuose, ir kiek tokių žmonių būtų? Antra: kodėl yra leidžiama ne lietuvių tautybės, o neleidžiama lietuvių tautybės?
Kitaip tariant, mes skirstome Lietuvos piliečius pagal tautybę, čia yra problema. <...> Leidžiame tiems, kurie yra ne lietuvių tautybės, ir kurių kalbos abėcėlė yra lotyniško pagrindo, bet neleidžiame lietuviams ir tiems, kurių abėcėlė yra, pavyzdžiui, kirilica. Toks skirstymas yra mažų mažiausiai keistas“, – svarstė A.Antanaitis.
Pasak jo, juridiškai taip pat nėra apibrėžta, kas yra lietuvių tautybės asmuo.
„Kadangi deklaruoti asmens dokumentuose mes to neprivalėjome. Tai dabar ką, pulsime deklaruoti? <...> Kitaip tariant, yra labai daug neaiškumų. Konstitucinis Teismas irgi yra aiškiai pasakęs, kad įrašant pavardes kitaip, nei lietuviškais rašmenimis, būtų pažeistas konstitucinis valstybinės kalbos statusas. Taigi pirmiausia turime išsiaiškinti konstitucingumo ir konstitucinio teisėtumo problemą“, – pridūrė VLKK pirmininkas.
Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekanas prof. Dainius Žalimas savo ruožtu priešpriešų su Konstitucija neįžvelgia.
„Viena vertus, aš galvoju, kad kiekvieną kartą priimant kokį nors drąsų arba naują sprendimą gali būti susiduriama su rizika prasilenkti su Konstitucija, ir nieko tame blogo nematau, jeigu tai nėra sąmoningas Konstitucijos pažeidimas.
O šitoje vietoje aš tikrai taip nemanau, nes reikėtų pasakyti, kad KT iš tiesų yra numatęs galimybę, kad pagal Konstituciją galima naudoti ir lietuvių kalbos abėcėlėje nesančias raides, jeigu tai nesudaro pavojaus lietuvių kalbos integralumui ir vientisumui. Tai Seimas, manau, vadovaudamasis tuo ir priėmė šitą įstatymą“, – teigė D.Žalimas.
„Paties A.Antanaičio vadovaujama komisija yra pasakiusi, kad tam tikrais atvejais galima naudoti nelietuviškas raides, o tai reiškia, kad tai nekenkia nei lietuvių kalbos vientisumui, nei integralumui. O kokiais atvejais, kad būtų konstituciškai pagrįsti, ne komisija gali spręsti, o tik Seimas, priimdamas įstatymą, ką jis ir padarė“, – aiškino jis.
