Ši išskirtinė premija jai buvo skirta už dalyvavimą, leidžiant Lietuvos Katalikų bažnyčios kroniką, todėl nuo jos pokalbis ir prasidėjo.
– Kas jus paskatino ar atvedė į Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos („LKB Kronikos“) leidybą?
– Dar studijų metais gavau paskaityti pluoštą tuo metu leidžiamų pogrindžio leidinių, tarp jų daugiausia buvo „LKB Kronikos“ numerių, bet ir – „Alma Mater“, „Perspektyvos“, „Tiesos kelias“, „Aušra“.
Kai įstojau į vienuoliją, „LKB Kroniką“ ir kai kuriuos kitus leidinius skaitydavau beveik reguliariai. O įsitraukti, rengiant „Kroniką“, pakvietė kardinolas Sigitas Tamkevičius, kuris tuo metu darbavosi Kybartuose. Tai buvo 1980 m., po to, kai balandžio mėnesį už „LKB Kronikos“ dauginimą buvo nuteistos Šv. Šeimos kongregacijos seserys Ona Vitkauskaitė ir Genovaitė Navickaitė.
Tuo metu aš gyvenau kartu su jomis Kaune. Dirbau Garliavos II-ojoje vidurinėje mokykloje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Po areštų paprastai anksčiau ar vėliau sekdavo kratos, tardymai. Taip buvo ir tuo kartu – buvau iškviesta į Vilniaus KGB. Grįžusi aprašiau savo tardymą ir perdaviau, kam man atrodė reikia perduoti. Esu kilusi iš Kybartų, todėl savaitgaliais dažnai vykdavau į tėviškę. Žinoma, ten gyveno ir kai kurios vienuolijos seserys. Ir ne užilgo tuometinis parapijos klebonas, kunigas Sigitas Tamkevičius pakvietė prisidėti prie „Kronikos“ darbų. Taigi, tas pakvietimas buvo susijęs su tuo, kad „Kronikai“ po seserų arešto buvo gana skaudus laikas, reikėjo bendradarbių.
Kita vertus, buvau to laikmečio žmogus ir puikiai žinojau situaciją. Ji buvo tokia, kad arba Bažnyčiai ir tikintiesiems reikėjo tiesiog tyliai merdėti ir mirti, arba dar ieškoti būdų, kaip apie esamą situaciją pranešti pasauliui, demaskuoti tą melą, kurį skelbė sovietinė valdžia – kad tikėjimas laisvas, kad sąžinės ir politinių kalinių nėra. O iš tikrųjų kunigai už vaikų mokymą tikėjimo tiesų buvo teisiami, inteligentija negalėjo, viešai praktikuodama tikėjimo, užimti atsakingas pareigas. Į vienintelę Kauno kunigų seminariją tuo metu buvo priimama vos po penkis naujus klierikus kasmet, kai per metus kunigų mirdavo žymiai daugiau.
Apie religinę literatūrą, Šventą Raštą, maldaknyges, Katekizmą buvo galima tik pasvajoti. Ir pati su panašia situacija susidūriau – kadangi atsisakiau stoti į komjaunimą, ne vienas sakė: „Į Pedagoginį institutą nestok, neįstosi, o jei įstosi, nebaigsi. Jei baigsi, negalėsi dirbti mokykloje.“ Iš dalies tai pasitvirtino. Negalėjau dėstyti lietuvių literatūros devintokams, nes tuometinėje jų programoje buvo aptariami kunigų rašytojų kūriniai. Administracija, jos žodžiais, būtų buvusi nepajėgi manęs sukontroliuoti, kaip aš tuos kūrinius pristatau. Po to dar keletą mėnesių dirbau, bet galiausiai parašiau pareiškimą ir iš darbo mokykloje „savanoriškai“ pasitraukiau.
Studijų metais turėjau nuostabiausią dėstytoją, šviesios atminties Ireną Veisaitė. Man formuojantis, kaip asmenybei, jos mintys, kad dvasiai neturi būti ankšta, kad nereikia tilpti į langelius, kad nereikia plaukti gatve su visa minia, o – eiti šaligatviu, kad žmogus negali ir neturi išsižadėti savo vertybių, kad verta kovoti net su vėjo malūnais, buvo labai paveikios.
Be to, esu dėkinga Dievui, kad gimiau šeimoje, kurioje tėvai praktikavo tikėjimą, turėjo aiškias vertybes, kad sutikau labai daug nuostabių žmonių – tiek kunigų, tiek pasauliečių tikinčių, tiek humanistų, ieškančių tiesos. Jie visi ne tik skelbė, bet ir gyveno, laikydamiesi aukštų moralės principų. Kad ir ne tiesiogiai, bet jie tikrai darė poveikį mano ir kitų, juos sutikusiųjų, gyvenimo pasirinkimams.
– Už ką Jūs buvote atsakinga „LKB Kronikoje“?
– Redaguodavau leidinio redakciją pasiekusią medžiagą, skirtą „LKB Kronikai.“ O po redaktoriaus kunigo S.Tamkevičiaus arešto pareigų ir atsakomybių visiems prisidėjo kur kas daugiau.
– Ar Jums teko rimtai rizikuoti, slapstytis, leidžiant „LKB Kroniką“?
– Taip. Visi, kas dirbo prie „Kronikos“ – ją redagavo, daugino, platino ar skaitė, jei leidinį rasdavo per kratas, rimtai rizikuodavo. Net pačiam leidiniui jau 1972 m., išėjus pirmajam numeriui ir jam per vieną kratą patekus į kagėbistų rankas, buvo iškelta byla Nr. 345.
Už „Kronikos“ platinimą ar dauginimą buvo nuteista keturiolika žmonių, o susumavus jų kalėjime ir tremtyje praleistus metus, už kiekvieną „Kronikos“ numerį (jų buvo 81) yra sudėta beveik vienerių metų nelaisvės auka.
Aš nebuvau nuteista, bet namuose, kur gyvenau, tiek Kaune, tiek Kybartuose, buvo padaryta ne viena krata, po kurių sekdavo tardymai Vilniaus KGB rūmuose.
„Kronika“ septyniolika metų buvo leidžiama pogrindyje, bet, net ir esant didžiuliam sekimo mastui, nesunaikinta. Tai, lėmė ir tai, kad buvo laikomasi ypatingos konspiracijos. Visi dirbę jautėme įtampą. Rengiant numerį, jis ženkliai padidėdavo.
Bet juk gyvenime viskas turi dvi puses. Kai numeris būdavo parengtas ir išleistas, atslūgus didesnei ar mažesnei įtampai, pajusdavome brangų laiko skonį. Patys tai vadinome Dovyduko kova su Galijotu. Ir kiekvienas, prisilietęs prie „Kronikos“ leidybos ar platinimo, galėtų papasakoti daugybę faktų, liudijančių apie juos ypač sunkiausiais momentais globojusią Dievo Apvaizdos ranką.
– Ko išmokote, leidžiant „Lietuvos Katalikų bažnyčios kroniką“, kokia patirtis galbūt išliko iki šiol ir gal ji jums praverčia?
– Pradėsiu nuo paprastesnių, nereikšmingų įpročių. Ilgą laiką, net jau Lietuvai atgavus nepriklausomybę, aš vis dar rašiau didžiosiomis raidėmis vardus, pavardes ir vietoves. Nelengva buvo, kai pradėjau dirbti „Caritas“ žurnale, vėliau – „Artumoje“, nes rašant straipsnį, norėjosi viską pernelyg versti faktų kalba, kaip „Kronikoje“.
Pamenu, redakcijoje dirbusios šviesios atminties Bitė Vilimaitė ir Marytė Kontrimaitė mokydavo: „Iš tavo straipsnio galima padaryti du, o kartais net tris, praskiesk cementą, išplėsk.“ Praėjo nemažai laiko, kol vieną dieną iš jų išgirdau: „Nusunk vandenį nuo bulvių.“
Iki šiol turiu įprotį plėšyti visus gautus raštelius, atvirukus, ypač – jei juose yra žmogaus adresas, vardas, pavardė. Šis įprotis kartais pridaro keblumų – vieną kartą vos nesuplėšiau savo automobilio techninio paso.
O, jei rimtai – ribinės situacijos mokė pasitikėti Dievu. Yra dalykų, kurių kitaip neįmanoma paaiškinti, tik tuo, kad nuolat globoja Apvaizdos ranka.
Dirbdama „Kronikoje“, labiau pažinau save, savo ribas, išmokau atpažinti vertybes – kurios tik – gražios, o pagal kurias iš tikrųjų verta gyventi. Kitaip tariant, išsigryninau vertybes, kuriomis noriu grįsti savo veiksmus. Buvo ir ypač nelengvų momentų, bet iš esmės į viską žiūriu, kaip į Dievo malonės metą, už kurį be galo esu dėkinga, kad pakvietė, kad pasitikėjo, kad galėjau augti, pasitarnauti. Svarbiausia patirtis – suvokimas, kad ištikimybė Dievui, Tėvynei, Žmogui visada yra ir liks prasminga, palaiminta.
– Seimas 2022 m. paskelbė „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“ metais. Ta proga jums buvo įteikta Laisvės premija. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?
– Galėčiau tik pakartoti tai, ką pasakiau savo kalboje, kai man buvo įteikta premija: „Kai sužinojau, kad esame nominuoti premijai, prieš akis iškilo Juozo Zikaro Laisvės statula. Ne tiek ji, kiek aukštas jos pjedestalas su jame įamžintomis kovomis, vedusiomis Lietuvą į laisvę. Esu dėkinga Seimui, kad skirdami Laisvės premiją „Kronikos“ bendradarbiams, siunčiate žmonėms žinią, jog ginti tikėjimo laisvę – reiškia ginti ir pagrindines žmogaus teises bei siekį būti mąstančiu, atsakingu žmogumi. Laisvės statulos papėdėje regiu visus tuos, kurie nepakluso svetimai ideologijai ir prieš kuriuos vykdytus nusikaltimus „Kronika“ viešino“.
– Aistros po Sausio 13-osios minėjimo, atrodo, šiek tiek aprimo. Kaip dabar jūs jaučiatės, kaip priėmėte mitinguotojų reikštas emocijas? Ar tos emocijos ir mitingavusių nepasitenkimas įžeidė?
– Laikausi nuostatos, kad niekas žmogaus negali įžeisti, mes patys įsižeidžiam arba ne. Taigi, asmeniškai tikrai neįsižeidžiau, nes ne premijos laureatai ten buvome svarbiausi. Jaučiau savotišką gėdą prieš žuvusiųjų artimuosius, prieš vaikus. Tvėriausi minties, kad gal dar neprarandame sakralumo pojūčio. Todėl Sausio 13-osios nesirinkčiau protesto mitingams. Pasakysiu dėl ko.
Man Sausio 13-oji – atminties, dėkingumo, DVASIOS PERGALĖS ir VIENYBĖS DIENA. Diena, pareikalavusi didžiulio apsisprendimo ir ryžto. Lenkiuosi žuvusiųjų atminimui. Bet juk buvo ir pasirengusių žūti, todėl tikiu, kad, žmonių dvasinės jėgos galia, Dievo Apvaizdos globa, liko gyventi.
Atminti – tai nereiškia nuolat gedėti, o – suteikti prasmę tam atminimui šiandien ir visados. Europoje, kuri turi judėjiškus – krikščioniškus pamatus, tai labai gerai žinoma. Atminti, kad įgytume identitetą, išgyventumėm bendrumą, net ir tais atvejais, kurie neišvengiami, kai nesutariam. Mums visiems būtina vadovautis nuostata, kad esam tų pačių šaknų, broliai ir seserys, nešam tas pačias atsakomybes, kurios įpareigoja ieškoti susikalbėjimo. Manau, kad tokių dienų, tokio bendro vienybės laiko mums labai, labai reikia.
– Ar pritariate dažnai girdimiems žodžiams: „Ne už tokią Lietuvą mes kovojome“?
– Ne, nepritariu. Jaučiuosi nepalyginamai kukliau – kai partizanai kovojo ir mirė, aš tik gimiau, o prie Seimo Sausio 13-ąją iš manęs irgi nebuvo pareikalauta gyvybės. Visi darėm, ką galėjom ir, neabejotinai, žinojom – už laisvą Lietuvą, už savo valstybingumą. O kokią Lietuvą kuriam ir sukursim, jau mūsų (ir mano) uždavinys bei atsakomybė. Man svarbesnis klausimas – „Ką galėčiau daryti, kad Lietuva būtų gražesnė, kad joje būtų geriau gimti ir augti“?
Manyčiau, verčiau savęs klausti, ne ką man duoda gyvenimas, bet ko iš manęs nori gyvenimas.
– Kaip jums atrodo, kodėl tie, prie Seimo mitingavę žmonės, taip liejo savo emocijas, nepasitenkinimą esama valdžia?
– Iš to, ką girdėjau ir mačiau, man buvo sunku suprasti. Manau, kad tai geriausiai žino jie patys. Todėl nenorėčiau spėlioti ar interpretuoti už kitus.
– Ar nemanytumėte, kad su tais mitinge dalyvavusiais žmonėmis reikėtų kalbėtis?
– Dar jaunystėje, studijų metais, man giliai įstrigo dėstytojos I.Veisaitės mintis – kad ir didžiausių konfliktų atvejais, turime dėti pastangas suprasti vieni kitus. O tam, žinoma, padeda kalbėjimasis – išsakyti ir išgirsti. Kito kelio tiesiog nėra. Nes kalbėjimasis ir klausymasis padeda suprasti, kodėl kitas ar kiti vienaip ar kitaip elgiasi. Ir tai visiškai nereiškia pritarti. Pakanka bent suprasti. Kai supranti, kodėl tas kitas vienaip ar kitaip elgiasi arba kalba, jis pradeda neatrodyti „toks pabaisa“, kokiu norisi jį laikyti. Tai jau gali būti išeities pradžia.
Norėčiau visiems, neišskiriant ir savęs, palinkėti skirti valstybę nuo vyriausybės. Juk Vyriausybės keičiasi, jų sprendimai vieniems gali būti priimtini, kitiems – ne, todėl mes turime teisę kritikuoti, protestuoti, ieškoti ir siūlyti problemų sprendimus. Žinoma, tam reikėtų rasti tinkamą laiką bei priemones. Krikščionys gerai žino nuostatą, kad ir tikslas, ir priemonės turi būti geros.
Manau, dėl Sausio 13-osios minėjimo jaučiame skaudulį. Abejočiau, ar kas nors dėl to, kas įvyko, šiandien labai džiaugiasi. Bet aš tikrai tikiu visų mūsų gera valia.
