Tačiau tai nereiškia, kad tokias datas įmanoma pamiršti. Jos turi būti išsaugotos tautos istorinės atminties lobyne, o Lietuvos sąlygomis tai dar ir neišsenkantis patriotizmo šaltinis.
Paradoksas, kad ir prabėgus 31 metams po Sausio 13-osios vėl tiek daug kalbama apie Rusijos grėsmę. 1993 metais išvedus iš Lietuvos okupacinę kariuomenę atrodė, kad Rusija taps demokratine ir nekels kaimynams jokio pavojaus. Taip neatsitiko. Šiomis dienomis tai itin akivaizdu.
Artėjant Laisvės gynėjų dienos minėjimui Valstybės gynimo taryba nutarė, kad salvinės gynybos sistemas NASAMS Lietuvai reikia įsigyti anksčiau, nei planuota. Taip pat pritarta 9 mėnesių privalomosios pradinės karo tarnybos šauktinių skaičių didinti 600 – iki 4,4 tūkst. karių.
Vadinasi, neišvengiamai teks didinti šalies kariuomenės finansavimą, nors būtų daug geriau tas lėšas skirti socialiniams poreikiams, švietimo ir kultūros plėtrai. Bet teigiama, kad Lietuvos gynybinius pajėgumus būtina stiprinti dėl agresyvios Rusijos politikos.
Skubiai susirūpinti gynyba verčia pastaraisiais mėnesiais kaip ant mielių auganti geopolitinė įtampa pirmiausia dėl Maskvos grasinimų Ukrainai, ultimatyvių reikalavimų NATO atsisakyti Aljanso plėtros planų, neplėtoti gynybinės infrastruktūros, nesteigti jokių naujų karinių bazių Rusijai kaimyninėse šalyse, kitaip sakant, ir Baltijos regione.
Maskvos priešiškumas Vakarams pasiekė seniai regėtą lygį, karybos ekspertai jau prabilo net apie karinio konflikto galimybę.
Vis dėlto realiai toks scenarijus mažai tikėtinas – nė viena pusė nerizikuos tiesioginiu kariniu susidūrimu, keliančiu visą žmoniją galinčio sunaikinti branduolinio karo grėsmę. Labiau tikėtinas Rusijos įsiveržimas į Ukrainą siekiant atplėšti nuo šios šalies dar daugiau teritorijų.
Tai irgi būtų labai bloga žinia ne tik Ukrainai, bet ir bendros istorijos su ukrainiečiais siejamai, glaudžius politinius, ekonominius ir net karinius ryšius su šia šalimi palaikančiai Lietuvai.
Kai kurių amerikiečių politikos ekspertų vertinimu, prezidento J.Bideno administracija padarė klaidą pareikšdama, kad JAV nesiųstų savo karių padėti Ukrainai gintis nuo Rusijos kariuomenės įsiveržimo. Esą tai nereikalingas signalas Maskvai, kad su JAV karinėmis pajėgomis rusams tiesiogiai neteks susidurti, kad ir ką jie iškrėstų Ukrainoje.
Tokią JAV laikyseną lemia geopolitinė realybė, bet kyla klausimas, kam reikia apie tai garsiai skelbti ir tik nuvilti ukrainiečius, o V.Putiną galbūt skatinti agresyviems veiksmams.
Kad ir kaip būtų, Maskvai buvo labai aiškiai pasakyta, kad įsiveržimo į Ukrainą atveju Rusija sulauktų iki šiol neregėto dydžio tiek politinių, tiek ekonominių sankcijų.
Kita vertus, nepaisant tvyrančios didžiulės įtampos, nepanašu, kad Rusija jau būtų pasirengusi įvykdyti didžiulio masto puolimą, gal net okupuoti Ukrainą, nuversti šios šalies valdžią.
Dabar Rusija netoli Ukrainos yra sutelkusi apie 100 tūkst. karių. Net Maskvos karinių ekspertų nuomone, tokių pajėgų nepakanka puolimui plačiu frontu. Ukrainos kariuomenė jau daug geriau ginkluota, didesnė ir labiau pasirengusi karui nei 2014 metais, kai Rusija aneksavo Krymą ir įsiveržė į Donbasą. Mūšiai būtų nuožmūs, daug žūtų ir rusų.
Todėl labiau tikėtina, kad Maskva nesiryš pradėti karo su Ukraina, tik mėgins grasinti Vakarams naujais ultimatumais ir vis demonstruos savo karinę galią tikėdamasi priversti NATO ir ES sėsti prie derybų stalo ir išsireikalauti nuolaidų.
Lietuvai jau 31 kartą minint Laisvės gynėjų dieną išaugusi karinė grėsmė tik įrodo seną tiesą: laisvę visada reikia ginti. Demokratija ne taip greitai įsitvirtina pasaulyje, kaip buvo tikimasi sugriuvus sovietų imperijai. Juk Rusijoje daug kas Sovietų Sąjungos žlugimą vadina didžiausia geopolitine katastrofa ir neslepia ilgesio sovietinei praeičiai.
Vyksta ir ideologinis karas. Į jo verpetus įsukama ir Sausio 13-osios byla – Rusija ją nagrinėjusiems Lietuvos prokurorams ir teisėjams iškėlė baudžiamąsias bylas ir jiems gresia būti sulaikytiems atsidūrus teritorijose, kur juos galėtų pasiekti Maskvos ranka.
Sausio 13-osios įvykių kaltininkai daugiausia už akių jau nuteisti, bet šios bylos aidai vis dar girdimi. Galima laukti naujų apeliacijų, o ir naujos aplinkybės gali paskatinti vėl nagrinėti bylą.
Tai rodo pernai rudenį Graikijoje sulaikyto ukrainiečio A.Radkevičiaus atvejis. Sausio įvykių dienomis jis buvo jaunas sovietų kariuomenės karininkas, dabar jau nuteistas 4 metų laisvės atėmimo bausme. Lietuva siekia jo ekstradicijos, bet Ukraina mėgina ginti savo pilietį. Atseit jis gynė šią šalį nuo Rusijos agresijos Donbase.
Žodžiu, nėra lengva sudėlioti visus taškus istoriniuose teisminiuose procesuose, ypač sudėtinga nustatyti individualią kaltę. Praėjus dešimtmečiams kaltinamieji gali pasikeisti, pelnyti pagarbą.
Bet senatis nusikaltimų žmogiškumui bylose neleistina, nes tai – ir perspėjimas būsimiems karo nusikaltėliams.
