Beje, šiais metais žurnalas „Focus“ Jevheną Dikijų įtraukė į įtakingiausių Ukrainos gyventojų šimtuką (pirmoje vietoje – prezidentas Volodymiras Zelenskis, 82-oje mokslinių tyrimų stoties Ukrainoje vadovas Jevhenas Dikijus).
– Jau tuomet svajojau būti biologu, kuris plaukioja laivu po okeaną ir jį tyrinėja. Taigi, toks vaizdas manęs nebūtų nustebinęs, – sakė J.Dikijus. Žurnalistai kalbino mokslininką Odesoje, iš kur po kelių dienų į Antarktidą išplauks ką tik Ukrainos įsigytas ledlaužis „Noosfera“ kurį pervadinant dalyvavo pats prezidentas. Tokio tipo ledlaužių pasaulyje – vos dešimt.
– Man būtų kur kas sunkiau patikėti kitkuo. 1991-aisiais nebūčiau patikėjęs, kad po 31-erių metų, planuodamas mokslinių tyrimų ekspediciją ką tik Ukrainos įsigytu ledlaužiu aš turėsiu kurti du variantus. Planas „A“: jei Rusija nepradės maštabinio puolimo prieš Ukrainą, planas „B“ ką darysime, jei toks puolimas prasidės.
Tuo metu nebūčiau niekaip patikėjęs, kad tas pats KGB vėl bus mūsų priešas, kuris vadovaus atominį ginklą turinčiai Rusijai, ir kad atominį ginklą turinti Rusija okupuos dalį mano gimtinės Ukrainos, o prie sienos sutelks 150 tūkstantinę kariuomenę!
Tuomet, bandydamas užmigti po stalu Seime niekada nebūčiau patikėjęs, jog po 31-erių metų Sovietų Sąjunga vėl bandys atgimti. Tuomet buvau tikras, kad jei mes laimėsime ir valstybė subyrės – šis baisus numirėlis nebeprisikels iš kapo ir nebereikalaus tūkstančių žmonių gyvybių, nebegrasins mums visiems.
– Ar tokiai sėkmingai jūsų profesinei karjerai turėjo reikšmės dalyvavimas Seimo gynybai 1991 metais?
– Mano mokslinei karjerai dalyvavimas Seimo gynime neturėjo reikšmės. Tai – du skirtingi pasauliai. Bet 1991 gindamas Seimą pasikeičiau kaip asmenybė. Iš Lietuvos grįžau jau visiškai kitas žmogus.
Dauguma žmonių Ukrainoje tikrai nežino šio mano biografijos fakto. Ukraina – didelė šalis ir apie ukrainiečių dalyvavimą Lietuvoje ginant Seimą žino kur kas mažiau žmonių nei aš norėčiau.
Noriu paminėti, kad esame laukiami Lietuvos ambasadoje Ukrainoje. Beje, Lietuvos vizos, kurias mielai duodavo Lietuva, tapo mūsų leidimu į Europą (kol dar vizų reikėjo).
– Ar nustebote, išvydęs savo pavardę įtakingiausių Ukrainos žmonių šimtuke, kurį šiais metais sudarė žurnalas „Focus“?
– Tikrai labai nustebau. Į tokius sąrašus labai retai pakliūva mokslininkai – dažniausiai ten yra politikai, verslininkai ir pramogų verslo atstovai. Ir tai, kad mokslininkas atsidūrė tokiame sąraše – tai visų mūsų mokslininkų iš Antarktidos mokslininkų tyrimų stoties pasiekimas.
Viena iš mokslo problemų – apie jų tyrinėjimus mažai žinoma. O mūsų darbu šiuo metu domisi visa šalis.
– Jūsų dėka Ukraina turi mokslinę tyrimų stotį Antarktidoje. Ką tai reiškia valstybei?
– Savo mokslinių tyrimų stotis Antarktidoje turi tik trys dešimtys valstybių ir tai – savotiškas elitinis klubas. Žemės polių tyrimai, kosmoso tyrimai ir vandenyno tyrimai išskiria valstybę.
Taigi, politine prasme Ukrainai svarbu būti tarp tokių valstybių. Bet iš mokslinės pusės – Ukrainos mokslininkai gavo galimybę dalyvauti pasaulinės reikšmės moksliniuose tyrimuose ir nereikia niekur emigruoti.
– Ar mokslinei stočiai Antarktidoje būtinai reikalingas ir ledlaužis?
– Mes daug metų dirbome ir be savo ledlaužio. Ledlaužis – tai kita, daug aukštesnė mūsų tyrimų pakopa. Stotį galėsime pasiekti visus metus – ne tik vasarą. Tai reiškia, kad būsime geriau aprūpinti ir kur kas saugesni. Ir, svarbiausia, pačiame ledlaužyje vyksta moksliniai tyrinėjimai, jame įrengtos mokslinės laboratorijos, o medžiagą tyrimams galima imti 8 kilometrų gylyje.
– Kokie argumentai įtikino Ukrainos prezidentą V.Zelenskį skirti 5 milijonus dolerių ir nupirkti mokslininkams šį ledlaužį?
– Tai, kad po dvidešimties metų Ukraina grįžta į pasaulinio lygio mokslo tyrimus ir tai yra rimtas žingsnis, siekiant tarptautinio Ukrainos pripažinimo.
– Kas ko turi klausyti tokiame ledlaužyje: jūs kapitono ar kapitonas jūsų? Kapitonas laive visada svarbiausias. Aš kaip mokslinių tyrinėjimų vadovas (laive dirbs 50 mokslininkų) galiu tik pasakyti, kur norėtume plaukti ir kur būtų gerai sustoti ilgiau. Bet lemiamą sprendimą priima tik kapitonas, vadovaujantis 26 žmonių įgulai.
Beje, per pirmąjį plaukiojimą bus du kapitonai – ukrainietis ir britas. Ledlaužį įsigijome iš Jungtinės Karalystės, o mūsų jūrininkai pastaruosius dvidešimt metų plaukiojo labai retai. 100 metrų ilgio ir 5700 tonų laivas prieš trisdešimt metų buvo geriausias ledlaužis pasaulyje.
– Kiek kainavo ledlaužis?
– Iš pradžių britai norėjo parduoti 10–12 milijonų dolerių, bet mūsų diplomatams pavyko gerai pasiderėti ir kaina krito iki 5 milijonų. Už tai mes labai dėkingi Jungtinei Karalystei.
– Ar dabar, paskendęs rūpesčiuose dėl ledlaužio, dažnai prisimenate 1991-ųjų metų įvykius? Pavyzdžiui, ar tikite, kad Seimo gynėjai planavo padegti Seimą?
– Tikrai tikėjome, kad Seimas bus padegtas, jei pastatas bus atakuojamas. Tai mums buvo pranešta prieš duodant priesaiką Lietuvos valstybei.
Ir dar kelis kartus paklausta: „Ar dabar, žinodami, kam ruošiamės, esate įsitikinę kad norite duoti priesaiką ir likti Seime?“ Ir mes tuo neabejojome. Juk reikėjo M. Gorbačiovą pastatyti prieš faktą, kad praliejęs mažai kraujo jis Lietuvos neužims.
– Ar šiomis dienomis dažnai apie tai galvojate?
– Galvoju kasmet, bet šiais metais, kai visa mūsų šalis seka, ar prasidės nauja Rusijos Ukrainos karo fazė – prisimenu ypač dažnai. 1991 metais Lietuva buvo pirmoji kelyje iš Sovietų Sąjungos, o dabar Ukraina stabdo Rusijos planus vėl surinkti buvusią imperiją. Aš seku V. Putino pareiškimus ir suprantu, kad Rusija ir nuo jūsų dar neatšoko.
Jūsų nepriklausomybės jie irgi nepasirengę pripažinti. Kol jie nepavergė Ukrainos, imperija negali būti vėl sudėta. Bet jei mes pralaimėsime – galite neabejoti, kad tris Baltijos šalis V. Putinas tikrai prisimins.
