K.A.Kaminskas ir A.Burokas – Nepriklausomybės gynėjų sąjungos nariai, Lietuvos laisvės siekę ne tik lemtingąją Sausio 13-ąją, bet ir gerokai anksčiau. Partizanų pėdsakais vaikščiojęs K.A.Kaminskas 1991-aisiais buvo Vilniaus miesto tarybos narys, Sausio 13-ąją vienijęs žmones burtis ir saugoti gyvybiškai Lietuvai svarbius pastatus.
Tuo metu A.Buroko gyvenime vyko dar viena drama – priešams puolant sostinę, o pačiam budint Aukščiausioje Taryboje, ligoninėje už savo gyvybę kovojo jo žmona bei per anksti gimęs sūnus.
Pašnekovai naujienų portalui lrytas.lt papasakojo, iš ko paveldėjo laisvės pojūtį, kurių sausio įvykių jie niekada nepamirš ir kaip vertina šių dienų „kovas“ prie Seimo rūmų.
– Kaip formavosi jūsų patriotiškumo suvokimas ir noras ginti laivę? Ar visada tokie buvote?
A.Burokas: Mano dėdė, amžinąjį atilsį, tarpukariu buvo pasienio policininkas, o vėliau pasitraukė į Ameriką. Senelis kartu Taujėnuose mokėsi su Antanu Smetona. Buvo ir toks Lietuvos revoliucinis išsivadavimo frontas – leidome „Varpą“, ir kas penkerius metus planavome, kad reikia kelti revoliuciją. Mano draugai tokie buvo, tokioj terpėje augau. Gaudavom ir „kroniką“, ir „Rūpintojėlį“, ir „Aušrą“, Su A.Terlecku taip pat palaikėme ryšį.
1989 metais gavau kvietimą prisijungti prie Šaulių sąjungos, o 1990 metais suvažiavimo metu mane išrinko Šaulių sąjungos štabo viršininko atsakingu sekretoriumi, tad teko visur dalyvauti. Dabar esu Putvinskio klubo Vilniaus rinktinės vadas – tokie jau senukai esame, kurie išlikom, bet dar nepasiduodam.“
K.A.Kaminskas: O aš gimęs Smetonos laikais, augau tarp partizanų – aplink buvo vien miškai, ir partizanai mums buvo kasdienybė. Mes rusų nelaikydavom rusais, vadindavom juos azijiečiais, arba azijatu. Tas pavadinimas simbolizavo jų elgesį – žiaurumą, nepagarbą gyvybei.
Aš dar tada ėjau į pradinę mokyklą, kai partizanus nušaudavo ir miesteliuose tiesiog guldydavo ant grindinio. Tai į mokyklą eidavome tik pro ten, kur nėra miško, nes vaikui vakare ar ryte einant per mišką būdavo labai baisu.
Pamenu, buvo mokykloje ir toks įvykis: trečioje klasėje nupiešiau piešinį, ir rėmelį padariau Lietuvos trispalvės. Už tai mokytojas liepė padėti rankas ant stalo, ir ta lazdele, kuria rodo į žemėlapį, kelis kartus sudavė. Bet tai manęs ne tik, kad neatgrasė, bet trispalvė man tapo įsimintinu simboliu visam laikui.
O azijatas iš mūsų atėmė viską – tėtis mirė anksti, likome mes, šeši vaikai ir viena mama, atėmė žemę, atėmė padargus, pastatus, kluoną ir tvartą, ir iš ko maitintis? Kas daugiau ant pečių parsineš, tas ir turės, o ką gali vaikas, dar neturintis 10-ies metų, parsinešti? Tai ta tvarka buvo visą laiką, neapykanta kaupėsi.
Pavyzdžiui, dabar daug rašoma ir apie Putiną – rašo, kad jis meluoja, blefuoja ir sukčiauja. KGBistas juk kitaip ir negali – jis sieks tikslo nesvarbu, kokia kaina, žmogiškumo pas jį absoliučiai nėra, nes tikslas yra vienintelis, o visos priemonės pateisinamos.
Kai nuvažiavau pas savo pagrindinį disertacijos oponentą iš Maskvos, jis paklausė, kodėl mes norime atsiskirti. Aš jam galėjau papasakoti, kokį pasišlykštėjimą jo tautiečiai manyje sukelia, bet nedrįsau. Tiesiog atsakiau, kad norime savarankiškumo ir tikros laisvės, o ne menamos. Gali pririštam šuniui ką nors atnešti ir paduoti, bet jis juk nelaisvas. Esi tiesiog pririštas.“
– Kaip jūs šiandien matote Sausio 13-ąją? Ar patirti išgyvenimai kasmet jaudina tiek pat, ar į juos jau žiūrite kiek atsitraukę, kaip į istorinį ir kartu savo gyvenimo įvykį?
K.A.Kaminskas: Prisiminimai neišdilo niekada – pamenu net įvairias smulkmenas, nes tenka vesti ir ekskursijas, nuolat apie tai kalbėti, prisiminti. Bet dažnai susimąstau apie kai kuriuos pirmuosius Sąjūdžio žmones, kurių pavardžių nenoriu minėti.
Yra ir vienas žmogus, kuris nusirito iki tokios žemumos, kad kiekvienais metais tribūnoje sako tą pačią suraitytą kalbelę jau 10 metų, pretenduoja į kažkokius didelius postus, bet visus kritikuoja ir peikia. Kas būtų, jei tokiems atiduotumėme valdžią? Juk pilant šiukšles ant kitų nieko nepasieksi.
Galų gale, kad ir šios vasaros įvykiai – protestuotojai, riaušininkai sako, kad štai, mes užimsime Seimą. Na kaip, tie žemo intelekto žmonės... O gal kažkas tuo pasinaudos. Ir gaila. Tiesiog gaila, kitaip nepasakysi.
– Kokie įvykiai, detalės jums įsiminė labiausiai? Ko iš Sausio 13-osios įvykių niekada nepamiršite?
K.A.Kaminskas: Jautėme ir jau žinojome, kad reikia saugoti atskirus, pačius svarbiausius pastatus. Bet tikėjomės, jog tai bus civiliai, ta vadinama „jedinstva“, kurie save pristatė kaip Sąjūdžio oponentus. O kas vyko toliau, tai patys žmonės vieni per kitus viską sužinodavo, ir radijas daug padėjo.
Kai pamačiau pirmą vėliavą, apibėgau aplink, kad apsupčiau žmones, ir jie gražiai dainuodami su tomis vėliavomis ėjo. Apsupome tuos „jedinstvininkus“, tai viskas atrodė panašiai, kaip kokiame vaikystės filme „Mauglis“, kai tie šakalai paspaudė uodegas ir pasitraukė.
13 dienos naktį budėjau Vilniaus miesto taryboje, o kai pranešė apie šaudymus ir patys viską girdėjome, aš taip stipriai bėgau Gedimino prospektu prie Aukščiausios Tarybos... Bet man didžiausią įspūdį iš karto, kai atbėgau, paliko visų žmonių meldimasis. Tai sužadino tą pasiryžimą, tą jausmą manyje... Ką tie azijatai padarė visiškai beginkliams žmonėms? Susimąsčiau, kad tik azijatas gali taip elgtis.
Ir visas tas masiškas meldimasis garsu – nesu niekada tokio matęs ir girdėjęs. Tai buvo turbūt pirmas ir paskutinis kartas, kai jaučiau žmonėse tokią emociją.
A.Burokas: Jau po sausio 8 dienos susikūrė Aukščiausiosios Tarybos gynimo komitetas, tai žmonės būriais nuolat ėjo į Aukščiausiąją Tarybą – tuo metu vien ten buvo apie tūkstantį žmonių, norėjo eiti ir kiti, bet tiesiog nebebuvo kur. Norinčiųjų į tą mūsų apsauginių būrį buvo labai daug. O jau po pučo, prisimenu, stovėjome rikiuotėje, paklausėme, kas iš minios norėtų prisijungti – iš karto keli šimtai išėjo į priekį.
– Ar apskritai nebijojote eiti į tą kovos lauką, iš kurio galėjote ir nebegrįžti? Antanai, anksčiau esate minėjęs, kad jūsų žmona per lemtingus įvykius laukėsi kūdikio.
A.Burokas: Taip, man buvo ypatingai sunku dėl to, kad mano žmona laukėsi. Pamenu, grįžtu namo, o žmonos ten nėra. Paskambinau jos mamytei – pasirodo, kad ji jau gimdo, nes kai išgirdo visas žinias, taip susijaudino, jog per anksti prasidėjo gimdymas, nebuvo nei 7 mėnesių. Bet pavyko išgelbėti.
Aišku, kad šeima man buvo pati svarbiausia, bet aš niekada negalvojau, kad taip atsitiks. Kitam mūsų vaikui buvo vos 10 mėnesių, tai taip išėjo, kad tarp abiejų mano vaikų tik kelių mėnesių skirtumas. Kai norėjome jį pakrikštyti, mūsų paklausė, ar laidosime jį, ar ne. Pasakė, kad, ko gero, neišgyvens – gal pagyvens valandą, gal dvi. Bet pasakiau, kad tikrai krikštysime. Vėliau kas valandą skambinau į ligoninę, skambinu – dar laikosi, vakare skambinu – dar laikosi. Taip ir išsilaikė.
Ligoninėje jis nebuvo vienintelis „šūvių pašauktas“ ir iš streso gimęs vaikas – tokių buvo gal dar 10, bet maniškis buvo pats silpniausias. Visgi po mėnesio jį išrašė, o dabar jis yra 185 centimetrų vyras, dirbantis muziejuje ir baigęs istorijos mokslus.
K.A.Kaminskas: Jeigu širdyje tas jausmas yra jau nuo seno, tai jau tampa lyg įgimta. Aš ne kartą pagalvojau, kad galiu nebegrįžti, todėl kas kartą išeidamas iš namų atsisveikindavau, nes nežinai, kada bus paskutinis kartas. Mano žmona taip pat žinodavo, kur yra mano automobilis. Reikia elgtis su protu mūšyje, bet juk visko gali būti. Klausimų ar eiti, ar neiti – to niekada nebuvo.
A.Burokas: O jeigu dar būni su draugais ir savo bendražygiais, apie baimę iš viso nebegalvoji. Vieną žmogų palaužti gali greitai, bet jei yra tūkstantis bendraminčių, jie tikrai nebus silpnesni už tą, kuris puola. Tada tas puolantis irgi bijo.
– O kaip vertinate šių dienų įvykius – pavyzdžiui, rugpjūčio riaušes prie parlamento? Dalis mitinguotojų nevengia savęs palyginti su tais, kurie Sausio 13-ąją gynė Lietuvos laisvę.
A.Burokas: Tie patys organizatoriai gal jaučiasi neįvertinti, galbūt tai atsirado iš tokio troleibusinio kvailumo, o gali būti ir taip, kad jie gauna už tai pinigų. Yra ten ir normalių žmonių, bet galiausiai visada atsiranda tokie organizatoriai, kurie ten stovi, ir net nežinai, kas ten stovi. Yra ir tokių, kurie tiesiog nori susimušti.
K.A.Kaminskas: Grupelė nusikaltėlių – kitaip nepavadinsi. Demokratija garantuoja, kad su jais bus elgiamasi kultūringai, priešingai nei jie patys, kai mėto akmenis į policiją. O ką jiems padarė ta policija? Kodėl į juos reikėjo mėtyti akmenis? Ir dar ne bet kaip mėtyti, o iš pasalų, suprask, lyg čia ne aš. Jei esi protingas – eik ir kurk partiją, daryk ką nors, su visais lygiomis teisėmis konkuruok, bet jie viską sprendžia jėga.
Jie nėra tikri oponentai – jie yra oponentų ekstremistai. O ekstremistų reikėtų vengti, kiek tik įmanoma, kad jie nevestų ir neklaidintų visuomenės. Nes vėliau ir atrodo, kad jų yra daug. O jų yra mažuma.
Kad ir tas pats „Šeimų maršas“ – pažiūrėkime, kiek jų liko. Tie, kurie buvo Vingio parke, pamatė, ko jie siekia, ir jie nuo jų iš karto atbyrėjo. O kas šiandien yra ne už šeimą? Ir aš esu už šeimą, bet reikalavimai turi būti protingi.
– Jeigu Lietuvą reikėtų ginti rytoj, ar susirinktų tiek pat žmonių? O gal vienybės nebematote?
K.A.Kaminskas: Susirinktų, ir netgi dar daugiau. Susiskaldymas gali būti dėl kitų dalykų, bet jeigu ateitų realus priešas, visuomenės pasipriešinimas tikrai būtų. Užtenka ir kokių 40 procentų žmonių, kad sustotų.
A.Burokas: Užtektų ir 10-ies. Ir tada, sausį, maždaug tiek buvo. O žmonių ir tada buvo visokių – buvo tų, kuriems valstybė buvo nereikalinga. Aš mėgstu palyginti tai su sportininkais, bėgančiais maratoną – tie, kurie bus ištvermingesni, tie ir laimės, tie laikys pozityvą, o yra ir tokių, kurie visur ieško kirminų. Bet gera ta mūsų visuomenė.
