Nominacija turėtų vadintis „Už tautosakos puoselėjimą Vilniuje“. Mat jau 30 metų Pilaitės gyventojams sekamos pasakos. Ir jų pabaigos nematyti.
Kai metų sandūroje atšilo orai ir Gilužio gatvėje ėmė tyvuliuoti ežerai, aplinkinių gyventojų žvilgsniai vėl ėmė krypti į savivaldybę. Kodėl gatvės neasfaltuoja, kodėl ji dešimtmečius panaši į baisiausią kaimo šunkelį, kada bus nusausinti ežerai?
Tik vilniečiams ne tokius klausimus reikėjo uždavinėti, bet ieškoti avarinės tarnybos, kurios darbuotojai galėtų iš ežerų ištraukti ten įstrigusius automobilius.
Bet nereikia nuvertinti ir savivaldybės: nelaimėliams ji galėjo pasekti pasaką, kurios pradžia – „Vieną kartą gyveno...“ Jos turėtų klausytis keli šimtai naujakurių, kadaise patikėjusių, kad palei jų daugiabučius bus nutiestas asfaltas, mašinos rudenį neklimps, o vasarą pro atdarus langus neįskris nė dulkelė, nes žvyrkelis dings burtų lazdele pamojus.
Gilužio gatvėje išties daug kas panašu į pasaką. Pasirodo, Vilniuje galima susigrąžinti žemės sklypą, per kurį neva bus nutiestas kelias, o prie to neva nutiesto kelio – statyti daugiabučius.
Taip, yra numatytos žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros. Jos buvo pasitelktos ir tiesiant Vakarinį aplinkkelį. Tik skirtumas tas, kad tada sklypus prieš tiesiant aplinkkelį susipirko vertelgos, turėję informacijos apie būsimą svarbų miestui objektą.
Gilužio gatvėje savivaldybė nemato poreikio paimti sklypų, kurių reikia keliui tiesti. Valdininkai paaiškina: gyventojai 250 metrų keliu naudotis gali. Ar ne pasaka, žvelgiant į prieš kelias dienas darytą nuotrauką? (žr. nuotr.)
Į pasaką panašūs ir savivaldybės atsakymai pilaitiškiams, kodėl taip atsitiko. Kiek reikia fantazijos, kad tokius raštus sukurptum! Tikrai jų autoriai verti apdovanojimo.
Taigi savivaldybė net ne vieną kartą Pilaitės gyventojams pakartojo, jog prieš daug metų buvo priimti sprendimai, nulėmę, kad šios gatvės esą neįmanoma asfaltuoti.
Nežinia, kas čia kalčiausias, – gal tuometė Vilniaus apskrities viršininko administracija, gal Vilniaus rajono savivaldybė, gal Nacionalinė žemės tarnyba.
Kad sostinės savivaldybė nekalčiausia, neva nurodo tai, jog tuo metu ši teritorija priklausė Vilniaus rajonui. Vilniaus apskrities viršininko administracijos apskritai nebėra, o sklypai jau ne kartą perpirkti.
Tad dabar nėra galimybių ne tik gatvės asfaltuoti, bet ir įrengti lietaus nuotekų inžinerinių tinklų, nes sklypai savivaldybei nepriklauso. Suprask – ežerai tyvuliuos amžinai.
Bet savivaldybė pabrėžė, kad žvyrkelis nuolat lyginamas greideriu, išdžiūvus gruntui gilinami lietaus vandeniui surinkti skirti grioviai.
Palaukite, bet jeigu sklypai savivaldybei nepriklauso, tai kaip ji šeimininkauja svetimoje žemėje? Irgi pasaka?
Jos pabaiga galėtų būti tokia: Gilužio gatvė kaip Pilaitės aplinkkelis buvo planuojama dar prieš statant visą rajoną. Tačiau žemė toje vietoje, kur ji turėjo būti, buvo grąžinta savininkams.
Sprendimus priėmė gal Vilniaus apskrities viršininko administracija, gal Vilniaus rajono savivaldybė, gal Nacionalinė žemės tarnyba. Niekas nebesupaisys.
2022-ųjų žiema, automobiliai skęsta, o savivaldybė ir toliau seka pasaką.
