Nuskamba kiek keistai, net ironiškai. Kita vertus, kuo ilgiau galvoju, tuo daugiau prasmės šiuose žodžiuose. Mes visą gyvenimą žiūrime, ką daro zakristijonas, ir darome tą patį.
Kartais nereligingi žmonės pavydi religingiems. Esą jiems lengviau, nes jie tiki arba turi prasmingą tikslą. Visuomet lengviau, kai turi planą. Ypač jeigu tą planą turi kas nors galingesnis, išmintingesnis už tave, tarkime, Dievas. Ir jie turi į ką žiūrėti – į zakristijoną.
Kita vertus, netikintieji, nereligingi žmonės lygiai taip pat turi savo zakristijonus.
Žiūri į politikus, žiūri į popso žvaigždes ar į kamerinius genijus, mėgdžioja juos, jų drabužius, maistą, pomėgius, galiausiai kartoja mintis.
Ir taip nuo vaikystės – žiūrime, kaip elgiasi tėvai, kaip elgiasi vyresnieji broliai ir sesės, pusbroliai, vyresni, labiau patyrę kiemo, gatvės vaikai, paskui mūsų mylimi sportininkai, muzikantai, aktoriai ar personažai, kartojame mėgstamas knygų citatas ir t.t., kitaip tariant, visą gyvenimą žiūrime, ką daro Zakristijonas.
Nieko keisto, žmogus – bendruomeninis gyvūnas, kitaip jis negalėtų išgyventi.
Žmogus visada nori gyventi lengvai. Tai iš esmės vienintelis jo tikslas šioje Žemėje ir prasmė.
O lengviausia gyventi žiūrint į Zakristijoną – į ką nors, kas pasako, kaip viskas yra, į tą, kas sakosi turįs puikų planą, kitaip tariant, į tą, kas pakeitė, o gal net laiko save Dievu.
Tai nebūtinai blogis, yra puikių, pozityvių zakristijonų, kuriais sekti dera, yra šūdžių ir mėšlių, kuriais sekti nederėtų, tai tik atrankos, pasirinkimo, sąmoningumo lygmenys. Tik ar tie kriterijai, kuriuos taikydami atsirenkame, nėra diktuojami Zakristijono, kuris tūno taip giliai mūsų viduje, kad nė neįtariame, jog nuomonė, kurią reiškiame kaip savo, yra ne mūsų.
Etinė, estetinė, erotinė, politinė tapatybė – visa tai nusižiūrėta iš zakristijonų.
Kas gera, kas bloga, gražu, bjauru, netgi kas skanu ir atvirkščiai, kaip elgtis prie stalo ir lovoje, kaip kalbėtis, kaip pyktis, netgi kaip mirti – visa tai išmokstame žiūrėdami į Zakristijoną.
Apytikris statistinio lietuvio tapatybės rinkinys: Vytautas Didysis su šermuonėlių mantija, reprezentuojantis vaikišką didybės maniją, susijusią su istorine praeitimi, šiek tiek antisemitizmo, homofobijos, rusofobijos, šiek tiek krikščioniškų fetišų (Kryžių kalnas) ir liaudiško kičo (Rumšiškės), šiek tiek tremtinių kančios ir partizanų kraujo ir ant visko pribarstyta kokių nors pleiskanų iš šiuolaikinio pasaulio (Dakaro ralis, krepšinis – antroji religija, svajonės laimėti „Euroviziją“ ir būti labai reikšmingiems...).
Be galo įdomu būtų pasiaiškinti, kiek vertybių iš šio rinkinio pasirinktos sąmoningai, jas apmąstant, o kiek jų tėra perimtos inertiškai, kaip dresūros rezultatas, žiūrint į Zakristijoną.
Kartais mūsų lyderiai elgiasi taip, tarsi būtų dieviškos prigimties, būtų aukščiau minios, bet iš tiesų jie be minios, kurią niekina, patys yra niekas.
Echnatonas, Jėzus, Napoleonas, Hitleris, Elvis – visi jie buvo vienokio ar kitokio (didesnio, mažesnio) lygio zakristijonai, patarnautojai, padėjėjai, tarnavę kokiai nors didesnei jėgai, ir ta jėga niekad nebuvo aukštybėse, ji visuomet minioje, į juos žiūrinti, juos sekanti minia matydavo savo svajonių išsipildymą. Iš tiesų juk ne zakristijonas nurodo mums, ką mes norime daryti, tai mes jį priverčiame daryti tai, ko labiausiai trokštame arba bijome.
Senučiukė mano mama, rankos kaip pergamentas su vos sruvenančiomis melsvomis gyvybės gyslutėmis. Kai aplankau ją, neišvengiu nuolatinio slegiančio kaltės jausmo. Tai ne itin racionali kaltė, bet ji atsiranda, nes senatvė užknisa, vargina, erzina, kartais atrodo, kad senatvė ir mama – du skirtingi dalykai, kad jeigu labiau pasistengčiau, sugebėčiau juos atskirti ir būtų lengviau.
Vis dėlto verta klausytis senų žmonių, kartais gali išgirsti žodžius ar patirtis, kurios jaudina, žadina, guodžia, tarkime, kaip dabar, – jei nežinai, žiūrėk į zakristijoną.
