Sausio pabaigoje į Kauną nukryps daugelio europiečių akys, mat miestas bus paskelbtas Europos kultūros sostine.
Antrąkart tokios progos plačiai pranešti apie save pasauliui gali tekti laukti kelis dešimtmečius ar net šimtmečius.
2022-ieji taps kelių itin reikšmingų projektų užbaigimo metais – duris atvers rekonstruotas S.Dariaus ir S.Girėno stadionas, Halė, Nemuno saloje iškils olimpinius reikalavimus atitinkantis plaukimo baseinas bei mokslo centras „Mokslo sala“.
Metų pabaigoje paaiškės dar vienos intrigos atomazga – ar kitąmet 65-ąją sukaktį minėsiantis Kauno meras Visvaldas Matijošaitis sieks dar vienos kadencijos, mat 2023-iųjų kovą vyks mero bei tarybos rinkimai. Atrodo, sprendimą jis jau priėmė.
– Nors 2021-aisiais mažiau buvote matomas viešumoje, visus metus išsilaikėte palankiausiai šalies gyventojų vertinamų politikų reitingo viršuje. Ar bandėte sau paaiškinti tokio reiškinio priežastis? – „Laikinoji sostinė“ pasiteiravo Kauno mero V.Matijošaičio.
– Kad mažiau rodausi viešumoje, kaltas ne aš pats, ne aplinka ar miestas, o pandemija. Esu solidesnio amžiaus žmogus, po širdies operacijos, todėl tiek aš, tiek visa komanda saugomės užkrato.
Tačiau turime atlikti pareigas. Nors didžiausias krūvis teko komandai, visi kartu tarėmės, projektavome, dirbome ir svajojome. Miestas smarkiai pasikeitė, ir žmonės tai mato.
Anksčiau jie važinėjo duobėtomis gatvėmis, dabar – lygiomis, anksčiau vaikščiojo apleistuose parkuose, dabar – tvarkingose erdvėse. Mokyklose atnaujinome daugiau kaip 30 sporto aikštynų, kasmet pastatome bent po vieną vaikų darželį.
– Nepaisant aukštumose esančio populiarumo, susidaro įspūdis, kad visiškai juo nesinaudojate. Kiti politikai tokiomis aplinkybėmis tikrai imtųsi kurti partiją, siektų aukštų postų.
– Meru tapau netyčia. Prieš 2015 metų rinkimus keitėsi jų sistema. Pats važiavau į Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK) ir tariausi, kaip elgtis.
Neturėjau siekio dirbti meru. Norėjau, kad kuo daugiau „Vieningo Kauno“ visuomeninės organizacijos atstovų taptų tarybos nariais ir galėtume imtis pokyčių mieste.
Tačiau jokio pasirinkimo nebuvo. VRK atstovai išaiškino: jeigu kandidatuoji ir tapsi meru – turėsi juo dirbti. Tai persižegnojau ir nuėjau.
Gerai, jog susibūrė puiki „Vieningo Kauno“ komanda ir per tuos 7 metus nebuvo situacijų, kad nepriimtume vieningo sprendimo.
Galbūt kam nors atrodo, kad aš esu autokratas, trankau kumščiu į stalą. Jaunimas dirba labai konstruktyviai ir aš visada klausau jų nuomonės. Visi jie turi darbus, įvairios veiklos, tačiau myli savo miestą ir jam skiria dalį laiko.
– Ar bendražygiai nekelia idėjos plėsti veiklą ir imtis visos valstybės reikalų?
– Man kartais susidaro įspūdis, kad partijas kuria darbo ieškantys žmonės. Visi „Vieningo Kauno“ nariai yra užsiėmę, dirbantys žmonės.
Kita vertus, toks planas bet kada gali būti svarstomas, jeigu įstatymų leidėjai apribos visuomeninių organizacijų galimybes dalyvauti rinkimuose.
Tuomet tiesiog nebus kitos išeities, nes tokiems žmonėms kaip buvęs Kauno meras Andrius Kupčinskas nenorėčiau atiduoti miesto.
– Galima daryti išvadą, kad tęsite darbą po 2023-iųjų rinkimų?
– Norėčiau netęsti, tačiau nežinau, kaip bus. Net nesame rimtai apie tai kalbėję su komanda. Neturime tvirto apsisprendimo, kaip elgsimės.
Viena priežasčių yra neaiškumas dėl įstatymų, reglamentuojančių rinkimus.
– Ar tikėtina, kad gali būti atsisakyta tiesioginių merų rinkimų, mat dabartinę tvarką Konstitucinis teismas pripažino neteisėta?
– Kai kalbama apie rinkimus, politikai dažnai blefuoja: kalba vienaip, o padaro kitaip.
Spėju, kad gali būti grįžta į 2011 metais galiojusią rinkimų tvarką, kai merą rinkdavo tarybos nariai. Nenoriu spėlioti, tegul politikai daro, kaip nori.
Jeigu tik keisdami įstatymus jie gali tikėtis užimti kėdę ir laiko ją tokia vertybe, tai galiu ir pats tą kėdę atiduoti bet kam, kas sugebės taip rūpintis miestu, kaip tai daro dabartinė savivaldybės komanda.
– O kaip sekasi bendrauti su A.Kupčinsko bendražygiais – konservatoriais ir jų koalicijos partneriais Seime? Turite patirties dirbti su dviem visiškai skirtingomis vyriausybėmis.
– Daug žmonių mane tapatina su ankstesnės Vyriausybės vadovu Sauliumi Skverneliu – neva esame buvę kolegos policijos pareigūnai. Noriu priminti, kad tarp mūsų yra didelis – beveik 15 metų – amžiaus skirtumas ir mes nesame mirtini draugai, susėdantys prie bendro stalo.
Tiek jis, tiek aš esame užsiėmę žmonės. Kiek susitikdavome, bendraudavome darbo reikalais be jokios lyrikos.
Galbūt Sauliui atrodo, kad jis labai stipriai padėjo Kaunui. Aš manau, kad jis padėjo miestui normaliai ir padarė tai, ką turėtų daryti kiekvienas Vyriausybės vadovas.
Dabartinei premjerei Ingridai Šimonytei visus Kauno projektus kartą išsamiai pristatėme nuotoliniu būdu. Nieko neprašėme ir išgirdome tik vieną žodį: „Įspūdinga.“
Kitą kartą susitikimas vyko Kaune. Jau pasitinkant premjerę Laisvės alėjoje gavau velnių, kad baseino statybas pradėjome neužsitikrinę Vyriausybės finansavimo.
Pasiūliau I.Šimonytei užeiti į vidų ir viską išsamiai paaiškinau. „Mokslo salos“ muziejaus finansavimo reikalai visiškai sutvarkyti, o baseinas statomas tik už miesto lėšas ir tai kainuos 26–28 mln. eurų.
Nemanau, kad protinga būtų Nemuno salą kasinėti du kartus. Kartą perkasei, pastatei pastatus, tuomet pasėji pievą ir pasodini sakuras.
Vėliau premjerė pripažino, kad viską miestas daro teisingai.
Kaune sėkmingai vyksta visi pradėti projektai – Ledo rūmai jau užbaigti, netrukus skelbsime konkursą juos valdyti, Halė baigiama rekonstruoti, ji bus atidaryta 2022-ųjų sausio mėnesį.
S.Dariaus ir S.Girėno stadioną numatyta atidaryti iki birželio 1-osios. Liks tik lengvosios atletikos maniežas greta stadiono.
Baseinas Nemuno saloje bus užbaigtas vasarą, „Mokslo salos“ pastatas – rugsėjį, o ekspozicija gali būti įrengta jau gruodį.
– Didelio Vyriausybės susidomėjimo Kaunu, paramos nejaučiate?
– Galbūt jie dabar smarkiai užsiėmę pandemijos valdymu, nežinau.
– Kaip pandemija paveikė miesto biudžetą, ar tikrai užteks lėšų atsiskaityti už visus atliktus darbus?
– Suvaldome pinigų srautus ir ištiesę rankos nevaikštome. Nugyvento miesto nepaliksime.
Pagelbėjo padidėję kauniečių atlyginimai – tai lėmė didesnes biudžeto pajamas. Tikslių skaičių dar nežinau, bet sumažinome ir savo sąnaudas, nors atlyginimai savivaldybėje smarkiai atsilieka nuo privataus sektoriaus.
Didžiųjų projektų konkursai jau seniai pasibaigę, jie nebrangsta. Stadiono rekonstrukcijai iš S.Skvernelio vadovaujamos Vyriausybės esame gavę 10 mln. eurų, iš viso jis kainuos 42 mln. eurų. Ledo rūmams buvo skirta 8 mln. eurų.
Išgyvensime, viskas bus gerai.
– Kokie sumanymai šiemet nepavyko?
– Jeigu kas nors nepavyksta, tai ne todėl, kad žmonės tingi dirbti ar nesugeba tinkamai atlikti darbo. Dažniausiai taip nutinka dėl procedūrinių trukdžių – nepavyksta nupirkti už numatytą kainą, prasideda statybos bendrovių karai ir teisminiai ginčai.
Privačiame versle tokių dalykų nebūna. Gali laisvai pasirinkti projekto vykdytoją, sudarai sutartį ir perki. Gerai dirba – viskas puiku, blogai – pakeiti.
Šiais metais labiausiai planus griovė pandemija, tačiau tai nėra Kauno išskirtinumas.
Tiek Kauno koncertų ir kongresų rūmų projekto, tiek kitų projektų nepadėjome į stalčių, tik jie užsitęs, galbūt išaugs sąmatos.
Mane džiugina kiekviena padėta plyta, kiekvienas į duobes išpiltas asfalto kastuvas. Ne visi darbai matomi plika akimi.
Labiausiai norėčiau, kad miestas didėtų plotu, – tai vyksta visame pasaulyje, ir gerokai sparčiau negu prieš 10–20 metų. Mes gyvename struktūroje, kuri buvo sukurta tik atkūrus nepriklausomybę arba net sovietiniais laikais.
– Planas prijungti prie miesto Kauno rajoną gyvas?
– Neseniai buvo atvykęs vieno Norvegijos miesto meras. Pokalbio metu jis užsiminė, kad daugiau turbūt nepasimatysime, nes nuo 2016 metų vyksta optimizacija. Iš pradžių savivaldybėms buvo leista pačioms susitarti dėl susijungimo, o nuo 2020 metų jos jungiamos priverstinai.
Lietuvoje tai reikėjo padaryti jau vakar, tačiau viskas priklauso nuo politikų valios. Klaipėda nesusijungia su Klaipėdos rajonu, nes kažkas saugo miestą, kažkas – rajoną. Panaši situacija ir Kaune, bet išgyvensime.
Didesnėje šalyje tai būtų seniai įvykę, visiems kiltų mažiau problemų. Lengviau būtų organizuoti visuomeninį transportą, vandentiekį.
Dabar kiekvienoje savivaldybėje įsikūrė vietiniai karaliukai. Kam to reikia?
– Vienas išskirtiniausių ir prieštaringiausiai vertinamų šių metų įvykių Kaune – LGBTQ+ bendruomenės rugsėjo pradžioje pirmą kartą surengtos eitynės Laisvės alėjoje.
– Žygiavo – pražygiavo. Miestas yra gyvas organizmas, kuriame galbūt sunkiau gyventi, bet įdomiau. Jeigu nori, tegul žygiuoja, paklojome net naują Laisvės alėjos dangą.
– Didelio atgarsio sulaukė dar trys įvykiai bei projektai – Vilniaus gatvės rekonstrukcija, automobilių aikštelė Ąžuolyno parke ir didžiausiu miesto vaiduokliu tapusio apleisto „Britanikos“ viešbučio likimas.
– Vilniaus gatvėje darbus vis tiek kažkaip užbaigsime. Nebus taip, kad sukryžiuosime špagas su paveldo specialistais ir nerasime bendro sutarimo.
Vilniaus gatvė turi būti maksimaliai graži ir patogi žmonėms, o grindinio akmenys išsaugoti, kad ir daugiau apipjaustyti. Tikrai rasime sprendimą, kad visi liktų patenkinti. Tikiuosi, trinkelių nereikės kloti.
Aikštelę Ąžuolyno parke norime užsodinti jaunais ąžuolais, kad parkas nesumažėtų jos sąskaita. Aikštelėje tikrai nebus 2000 vietų automobiliams, kaip kažkas mėgino suskaičiuoti, nėra net tokio poreikio. Tokia mūsų vizija, o architektai pateiks geriausius sprendimus. Ąžuolyno parko svarbą miestui turbūt žino kiekvienas vaikas.
„Britanikos“ viešbučio šeimininkai turėtų taip parengti dokumentus, kad jie atitiktų įstatymus ir galėtų prasidėti darbai. Jie padarė klaidų, o miesto valdžia norėtų, kad reikalai pajudėtų.
– Ar galima sakyti, kad miesto taryba, iš pradžių pritarusi statinio rekonstrukcijai, o vėliau pakeitusi nuomonę, taip pat elgėsi neteisėtai, mat pirmosios instancijos teisme savivaldybė pralaimėjo „Britanikos“ savininkams?
– Nedalyvavau tame svarstyme. Galbūt taryboje visi gerai neįsiklausėme ir neįvertinome situacijos.
Kai teismas priims galutinį sprendimą, taip ir bus.
– Kokie jums asmeniškai buvo šie metai?
– Labai geri metai, nes visas dėmesys – darbui. Anksčiau su savivaldybės darbuotojais susirinkdavome mano kabinete, dabar – tarybos posėdžių salėje, kurioje daugiau erdvės. Susėdame per 3–4 metrus vienas nuo kito.
Kartais užsuku į „Vičiūnų grupės“ būstinę, stebiu, kas ten vyksta, kaip sekasi sūnums.
Namuose atsirado nauja gyventoja – draugė Loreta įsigijo keturkoję Muldę.
– Kai pernai įsikūrėte buvusiame vienuolių benediktinių dvare Kačiūniškėje, žadėjote rimtai imtis žvejybos. Galite pasigirti laimikiais?
– Meškerės nupirktos, laukia rūsyje, bet į žvejybą dar nepavyko susiruošti.
Kartais išvažiuoju į medžioklę, o su kardiochirurgu Rimantu Benečiu kartais pasikalbame, kad reikėtų išsiruošti į medžioklę užsienyje, mat abu nejaunėjame ir vėliau tai padaryti gali būti vis sunkiau.
– O apie sveikatą su profesoriumi R.Benečiu pasikalbate?
– Žinoma, pasikalbu ir užsuku pas medikus atlikti tyrimų. Gal tik rečiau negu reikėtų.
Rūkyti nepradėjau. Atsisakyti šio žalingo įpročio įkalbėjo R.Benetis likus trims savaitėms iki operacijos. Jau anksčiau buvo 13 metų pertrauka, tačiau po žmonos Irenos žūties vėl buvau pradėjęs rūkyti.
– Kur daugiau laiko praleidžiate – Vičiūnuose ar Kačiūniškėje?
– Beveik visą laiką gyvenu Vičiūnuose – gerai pažįstama aplinka, šalia įsikūrę sūnūs. Žiemą kaip ir tingiu važiuoti į Kačiūniškę, o vasarą su drauge Loreta savaitgaliais vykstame į Palangą. Į Kačiūniškę dažniausiai užsukame tik sekmadienį grįždami iš pajūrio.
– Ar išsprendėte ginčą su paveldosaugininkais, kurie turėjo priekaištų dėl dvaro rekonstrukcijos?
– Tikiuosi, kad viskas baigėsi taikiai ir nesutarimai išspręsti, nes pastatai jau įteisinti. Tuo užsiima darbų vykdytojas, kuris atsakingas už visus reikalus. Jis nesakė, kad turiu mokėti kažkokią baudą, tai turbūt viskas gerai.
– Kokie artėjančių švenčių planai?
– Jokių išskirtinių planų neturime. Kalėdas tradiciškai sutikome Vičiūnuose su vaikais ir anūkais. Prieš Naujuosius metus taip pat nesu suplanavęs kur nors išvykti, tačiau galbūt atsiras koks nors planas paskutinę akimirką.
Iki rekordo netoli — liko mažiau nei metai
V.Matijošaitis 2015-ųjų pavasarį tapo 12-uoju Kauno meru po nepriklausomybės atkūrimo ir pirmuoju, išrinktu tiesioginiuose rinkimuose.
Pirmajame ture politikos naujokas nusileido tuometiniam Kauno merui, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovui A.Kupčinskui, tačiau antrajame ture jį nugalėjo.
2019-ųjų pradžioje kauniečiai V.Matijošaitį išrinko antrajai kadencijai jau pirmajame rinkimų ture – jis tiesiog sutriuškino antroje vietoje likusią konservatorę Jurgitą Šiugždinienę.
2022-ųjų rudenį V.Matijošaitis turėtų pasiekti rekordą – jis taps ilgiausiai dirbančiu Kauno meru naujaisiais laikais.
Lig šiol šis pasiekimas priklausė konservatoriui A.Kupčinskui, kuris Kauno meru dirbo 8 metus su pusmečio pertrauka.,
