Jei žmonės prikuria daug stebuklų – gamta atsitraukia. Jei daugiau spėja prikurti gamta – traukiasi žmogus. O jei stebuklą padirba antgamtinės pajėgos – nei žmogaus, nei gamtos nebelieka.
Aš manau, turi būt vietos visų rūšių stebuklams. Nevalia diskriminuot pagal amžių: atseit gamta sena, ką jinai gali sukurt – Perkūnas grūmoja iš padangių ir nesiryžta į banką trenkt...
O antgamtinės bene rimtesnės? Pūtinas grūmoja nuo padnieprės, o nedrįsta pasaulio padegt!
Žmogus lietuvis užvis mitriausias. Pritykina – žybt! – ir suliepsnoja Kalėdų eglutė.
Senųjų žygiai
Kas yra drąsiau – pulti Kiniją ar padegti Kalėdų eglutę?
Padegėją tikrino daktarai – manoma, kad natūraliai tiek drąsos neįmanoma turėt.
Kinivarpos (Scolytinae) – smulkūs puolėjai, primenantys volelio formą, kojelės trumpos, galvelės mažos, todėl iš Himalajų neįžiūrimos – net netikrintos. Nėra tokių galingų drąsometrų.
Drąsuoliais žavimės, rodom pirštais ir net pasukiojam. Bet vien tik drąsos negana. Reiktų ir proto turėt.
Tai ar galim tikėtis, kad kas nors kada nors padegs banką?
Sklinda visokie gandai... Šiluvoj bankomato langelyje pasirodęs jaunikaitis su fakelu...
Žemaičių Kalvarijoj – mergelė su degtukais...
Ar ne todėl erodai iš bankų net penkiasdešimties mylių spinduliu ten išnaikino visus bankomatus?
– Atsiskaitykite grynaisiais, – vaiposi pardavėjai.
Ar pinigai būna grynieji? Nebent pas kleboną. O kaip mums tokių gauti? Kur eiti?
Užkeiktos ten vietos... Vienas žmogus turėjęs kortelę, bet norėjęs ir pinigų turėt.
Tai ėjęs iš Ramygalos į Betygalą, bet pakliuvęs į Ariogalą, iš Ariogalos į Baisogalą... Dabar, sako, jau Švedijoj.
Kitas vargingas žmogus neturėjęs nė kortelės, tai įkišęs bankomato skylėn laišką: „Mielas banke! Sveikinu su šventom Kalėdom, linkiu tau geros sveikatos ir ilgų gyvenimo metų. Ir noriu paprašyti, kad duotum man šimtą eurų.“
Atsisėdęs prie skylės ir laukęs. Rado ryte jau sustingusį.
O tokį Joną bankas prarijęs su žeme ir visais pastatais.
O dar kitas žmogus, girdėjęs, kad ieškodami bankomatų žmonės žūsta pusnynuose, niekur nėjęs – skambinęs bankui telefonu. Jo ausis užliejusi rojaus muzika, suokę žavingi sirenų balsai: „Spauskite vienetą... dvejetą... trejetą...“ Ketvirtą dieną žmogus išėjo iš proto, klaidžioja Lietuvos keliais ir ką sutikęs veblena: „Jei norite gero, spauskit lietuvį... Jei norit gerovės, spauskite Lietuvą... Jei norit daugiau gerovės, spauskit iš Lietuvos...“ Sako, turįs šimtą variantų visiems gyvenimo atvejams.
O toks narsus vyras iš Kryžkalnio, pasidirbęs daug kortelių, pritykinęs grūdo jas bankomatui į nasrus. Vakarop šis paspringo ir padvėsė. Bet ryte – vėl gyvas!
Jei banko uodega Švedijoj, o nagai Lietuvoj... Kas gali tokį įveikt?
Kalėdiniai stebuklai
Naktis... Krautuvėj nė gyvos dvasios. Miega šakočiai. Neputoja šampanas. Nerūgsta net kopūstai.
Bet kas gi ten lentynoj trepsi?
Ak, tai kainos šoka! Iš pradžių tyliai, lėtai. Paskui vis greityn, smarkyn...
Ryžiai, dribsniai, makaronai slepias pakeliuose. Šakočiai susivynioja į plėveles. Kopūstai sprunka į Briuselį.
Ir kad prasidės kainų pasiutpolkė!
Taip mes, pirkėjai, įsivaizdavom...
Bet Kalėdų naktį krautuvėj pasislėpę slaptieji agentai nepastebi jokių netradicinių reiškinių.
Kainos lipte prilipusios prie pakuočių – nė menkiausio šokių judesio. Nei polkos, nei pasadoblio...
Užgiedojus gaidžiams nusivylę slaptieji suglaudžia tinklus.
Tik staiga...
Krautuvėj pasirodo tamsios būtybės, tyliai sėlina tarp lentynų ir subliūškusias senas kainas, norėjusias tarnauti seniems žmonėms, pakeičia naujom, nežmoniškom...
Pats slapčiausias, narsiausias agentas žybt žvakele.
Prasmek, piktoji dvasia!
Bet kas gi tai? Ne velniai ir ne raganos! Paprasti beuodegiai pardavėjai.
Pareigūnai visus juos sugaudo, suguldo ir įkrečia rykščių. Lygiai tiek, kiek anie pakėlė kainas.
Kas ten miške triuška? Bene voveraitė?..
Ė, tai Aliaksandras braunasi per sieną.
Atvykę iš tolimesnių kraštų, ilgiau laukiantys piligrimai, žinia, nepatenkinti, aptalžo išsišokėlį eglišakiais.
– Iš kur toks atsiradai? Nelįsk be eilės!
– Anava koks įmitęs! Pakept jį ant laužo.
– Kad mes nevalgom kiaulienos...
Aliaksandras praskiria svetimšalių gretas ir pakimba ant koncertinos.
– Ėi, lietuviai! Noriu įteikti Šiūmonytei atsistatydinimo raštą.
Sienos sargai sukryžiuoja alebardas.
– Jūs nesat Lietuvos valdinys.
– A ne? – stebisi Aliaksandras. – Jūs taip rūpinatės mūsų reikalais... Tai aš pamaniau, kad...
Vyriausias žilabarzdis sargas atskleidžia slaptuosius protokolus.
– O dar čia parašyta... Balarusija nėra Lietuvos kunigaikštystės dalis.
– Ot tai naujynos!
– Eik sau iš kur atėjęs!
Sargai išstumia Aliaksandrą Balarusijon. Šis spyriojasi.
– Esu ir įpėdinį sau numatęs... Gabrielius bene jau atliekamas? Ir Žygimantas... Galėtų perimti mano rusagalijas...
– O ką pats veiksi?
– Lietuvoj tiek partijų! Galėčiau pirmininkaut...
Aliaksandras žengia artyn, bet sargai vėl išstumia jį atgal. Šernas krimst į užpakalį.
Aliaksandras – rėkt:
– Tai kaip pakeisti Lukašenką?
– Keičiam tik demokratiniu būdu.
– O natūraliu hibridiniu?
– Dėstyk planą.
Aliaksandras išskleidžia viziją:
– Aliaksandras susitiko su Vladimiru. Vladimiras su Emanueliu. Emanuelis su Abraomu...
– Trumpiau, – ragina sargybiniai.
– Trumpiau... Abraomui gimė sūnus Aliaksandras. Šis ilgai ir teisingai valdė Balarusiją.
– Ak šitaip!..
Lietuviai išstumia Aliaksandrą Balarusijon. Balarusiai grąžina jį Lietuvon. Lietuviai vėl pasiunčia. Balarusiai vėl grąžina. Lietuviai – pirmyn. Balarusiai – atgal. Du kėliniai po devyniasdešimt savaičių baigiasi lygiosiom.
Pabandom iš naujo!
Bėgant metams žaidimas gražėja, tobulėja. Dabar Aliaksandrą galima liesti vien kojom.
Rankom jis išmetamas tik iš užribio – Lenkijos, Latvijos... Atsiranda nuošalės taisyklė – Rusija ir Amerika laikosi nuošaly. Kas be ko, patiesiama dirbtinė danga, vietiniams pastatomos dengtos tribūnos, atvykėliams iš sausųjų kraštų pilstomas lietus. Aišku, pardavinėjami bilietai, tad Lietuvos biudžetas nuolat gražiai pasipildo.
Pažadina švelnūs garsai – ogi tai rusai, sustoję prie sienos, derina balalaikas. Tankų vamzdžiai susukti į triūbas. Vietoj pulkų – kapelijos. Vietoj kariuomenės manevrų – kapelijų varžytuvės.
Lietuviai balsuoja ir išrenka geriausią.
O kas ten pietuos dunda? Arabai, apsijuosę sprogmenimis, lenda į neprilendamas vietas – tiesiamas naujas tunelis per Alpes. Kultūros skirtingos, bet naudingos.
O štai ir kinų delegacija lenkiasi lietuviams.
– Imkit sau tą Taivaną. Darykit, ką norit.
Lietuviai paima Taivaną ir taip gerai tvarkosi, kad greitai visas pasaulis ima siūlyti mums sunkiai sutvarkomas vietas.
Šitaip Lietuvai atitenka Krymas, Kurilai, Korėjos, Artimieji Rytai...
Lietuvos valstybėj niekad nebenusileidžia saulė.
Dar didesni stebuklai
– Aš beprotiškai laukiu Kalėdų!
– Kas būna sulaukus?
– Valgau, guliu...
– Kaip įdomu!.. Gal ir man taip nutiks?
Jei tikėsi ir lauksi – nutiks būtinai.
– O žinai ką...
– Sakyk man drąsiai.
– Aš beprotiškai laukiu Velykų!
– Ir kas būna sulaukus?
– Valgau, guliu...
– Tai kad jau per Kalėdas taip buvo...
– Jei labai tikėsi ir lauksi – stebuklas gali pasikartot.
– Tu nepatikėsi...
– Vis tiek pasakyk.
– Aš vėl beprotiškai laukiu Kalėdų!
– Kažin kas šįsyk bus?
– Tikiuos to paties kaip anąsyk.
– Triskart iš eilės!.. Ot tai būtų stebuklas!
