Vos pakvipus Kalėdinėmis eglutėmis, buvęs Seimo narys persirengia kuriuo nors Kalėdų senelio kostiumu ir kasmet lanko draugus bei pažįstamus.
Nuvykęs ne tik išklauso vaikų deklamuojamų eilėraščių, bet ir įteikia savo pirktų dovanėlių. Tik šiais metais pasirėdęs Kalėdų senio drabužiais, jis savo draugams ir pažįstamiems išdalijo 250 porų šiltų kojinių.
Vienas Kalėdų Senelio kostiumas – labiau tradicinis, visas raudonas, bet tarp kitų kolegų iš Laplandijos Julius Dautartas išsiskiria puošniai išdabintais batais ir lazda. Antrasis kostiumas – puošnesnis, su balta apykakle, irgi raudonas.
J.Dautartas turėjo dar ir trečią kostiumą – baltą elegantiško kirpimo eilutę su plevėsuojančia raudona mantija, tačiau jį prarado per komandiruotę į užsienio šalį. Pakabino ant kėdės ir vėliau pamiršo nukabinti. Apie pastarojo kostiumo kainą J.Dautarto studentai Mykolo Romerio universitete pasakoja legendas.
– Kaip prasidėjo jūsų Kalėdų Senelio karjera?– lrytas.lt klausė J.Dautarto.
– Paskutinį praėjusio šimtmečio dešimtmetį Panevėžyje buvau įkūręs teatrą „Menas“.
Kartą 1993 metų pabaigoje man pasidarė liūdna. Labai gerai pamenu tą dieną, kai dar dirbo sovietiniai fabrikai, o vaikai vieni slankiodavo neapšviestuose kiemuose. Pamenu, kiek jų būdavo tuose kiemuose daug.
Nusipirkau kelis kilogramus saldainių, iš teatro drabužinės pasiėmiau Kalėdų senelio rūbus – kaip teatro vadovas galėjau sau tai leisti – ir susipylęs saldainius į maišą pirmą Kalėdų dieną išėjau į Laisvės aikštę.
Priėjęs prie praeivių, prisistatydavau, kad esu Kalėdų senelis ir pavaišindavau saldainiais. Kartais žmonės ir patys prieidavo. Pasišnekėdavome, palinkėdavau gerų metų. Buvo ir itin trapių skaudžių akimirkų. Ištraukiu iš maišo saują saldainių – o viena močiutė klausia, ar galėtų paprašyti saldainio ir anūkėlei.
Penki kilogramai saldainių buvo geras pusmaišis, bet labai greitai išsidalydavo.
Taip ir prasidėjo. Kol mane išrinko į Seimą, aš kasmet eidavau dalyti saldainių.
– O išrinktas Seimo nariu saldainių nebedalindavote?
– Dalindavau, bet stengdavausi, kad manęs neatpažintų ir veidą dengdavau barzda. Kartais vis dėlto atpažindavo, bet priekaištų dėl populizmo nė karto nesu sulaukęs. Tikrai niekas nesibarė ir nepriekaištavo.
– O kada pasisiuvote antrą kostiumą?
– Prieš aštuonerius metus. Kalėdų senelio kostiumas turi būti ilgas ir laisvas. Jokių sagų ar susijuosimų.
Kalėdų seneliui svarbu, ar jo kostiumas šiltas. Jei bus labai šiltas
Kalėdų senelis bežaisdamas su vaikais ir beklausydamas dainelių smarkiai sukais.
– Kiek per tą laiką aplankėte vaikų?
– Neskaičiuoju, bet tikrai daug. Lankau ir suaugusius, nes Kalėdų seneliui visi yra vaikai, tik vieni didesni, kiti – mažesni.
– Ar tai jūsų pomėgis?
– Niekaip negalėčiau to pavadinti pomėgiu. Tai tiesiog būtinybė. Noriu, kad Kalėdos įgautų prasmę šalia tų gausiai valgiais nukrautų stalų. Todėl kasmet aplankau savo draugus, bičiulius, pažįstamus, kaimynus ir draugų kaimynus. Lankiau jų vaikus, dabar – jų anūkus.
– Ar vaikai tiki, kad juos aplankė tikras Kalėdų senelis?
– Paprastai vaikai išlaiko tikėjimą Kalėdų seneliu iki 10–11 metų, bet pastaruoju metu tas amžius vis mažėja. Bet jei visai mažas vaikas pradeda kalbėti, kad Kalėdų senelio nėra, čia tik vaidinimas – tai reiškia, kad kažkas tą tikėjimą Kalėdų seneliu labai aktyviai griauna.
Viskas priklauso, kokios tradicijos buvo šeimoje. Jei šeimoje Kalėdos būdavo svarbios, tai tie vaikai tą jausmą perduoda ir savo vaikams. Žinau keletą savo draugų šeimų, kur vaikai 3–4 klasėje dar įtikinėja, kad Kalėdų senelis tikrai yra, nes jie buvo jį sutikę.
Kalėdų seneliu reikia tikėti visada. Bet ateina akimirka, kai su juo reikia atsisveikinti.
Daug metų persirengęs Kalėdų seneliu ateidavau pas savo dukterėčią Ievutę – įlipdavau į jos kambarį per langą, atsisėsdavau ir kalbėdavau su ja elfų kalba (elfų kalba vadinamas burbėjimas, kuriame nė vienas žodis neturi reikšmės, bet skamba gražiai), Ievutė mane ėmė ir nufotografavo, vėliau nufilmavo ir parodė savo klasiokams Anglijoje, kur gyveno. Antrokai patikėjo, kad jų klasės draugė nufotografavo tikrą Kalėdų senelį. Bet kai antrokai paaugo ir tapo penktokais – sakė, kad taip negali būti. Todėl šiais metais jau nutariau per langą pas Ievutę nelipti ir elfų kalba neburbuliuoti.
– Kuo prisistatote vaikams?
– Prisistatau tikruoju Kalėdų seneliu. Ir paaiškinu, kad tie kiti Kalėdų seneliai, kuriuos vaikai gal buvo susitikę – tai mano elfai, kuriuos aš įpareigojau vaidinti, arba aktoriai, kuriems leidau filmuotis filmuose. Bet tikrasis Kalėdų senelis – vienas, ir tai – tik aš.
– Kam jums tau to reikia?
– Aš nežinau. Vieną dieną, kai neturėsiu sveikatos – tas baigsis. Tikiuosi, gal tuomet kas nors ir mane aplankys. Senatvė dažnai surišta su vaikyste ir jos prisiminimais.
– Gal tai – tam tikra teatro rūšis?
– Apie tai dažnai pagalvoju: Kalėdų senelio veikla galėtų būti laikoma gatvės teatro rūšimi. Bet tai kartu ir galinga tradicija, o pirmasis Kalėdų senelius šv.Mykolas siekė ne suteikti pramogą, o pakviesti dalintis.
Gyvenime yra įvairių žmonių. Vieni per Kalėdas užsidaro savo rūpesčiuose kiti – kaip savanoriai dirba kitų labui. Mano veikla daugiau susijusi su romantika.
Bet, kaip ir teatre, Kalėdų seneliui reikia sulaukti įkvėpimo. Kartais susiburia vaikai ir suaugę – ir pas juos ateina tikrasis Kalėdų senelis. O kartais, kaip pasakytų teatralai, „nesiklijuoja“. Vos pasirodai – kažkas pravirksta ir išsigąsta. Tada labai sunku tokį vaiką nuraminti. Bet man tai pasitaiko labai retai.
– Ar esate susitikęs kitus Kalėdų senelius?
– Kokį kartą ar kitą buvau susitikęs. Nusišypsome, paspaudžiame rankas. Bet aš nevaikštau į Kalėdų senelių susibūrimus.
Žinau, kad Kalėdų senelio duona yra tikrai nelengva. Stovėti aikštėse kiaurą dieną bet kokiu oru, nuo ryto iki vakaro skubėti į daugybę susitikimų su vaikais mokyklose ir darželiuose.
Mano senelis eina tik ten, kur nori ir sveikina tik tuos, kuriuos pats nori. Bet kol aplankau kaimynus, draugus, draugų kaimynus – susidaro...
– Ar lietuviškas Kalėdų senelis skiriasi nuo kitų šalių Kalėdų senelių?
– Oficialus Lietuvoje pripažintas Kalėdų senelis ieško savo išskirtinumo – nuo lazdos iki retorikos.
Bet aš esu tradicinis šiaurietiškas Kalėdų senelis su šiltom vilnonėm kojinėm.
Ne vieną dešimtį metų lankiau vaikus ir supratau, kad svarbiausia – ne lazda ar kojinių spalva. Svarbiausia yra išklausyti kiekvieną vaiką, jei jis nori padeklamuoti eilėraštį, padainuoti ar ką nors papasakoti. Nesvarbu kiek vaikų iš viso yra susirinkę. Kartais viskas užsitęsia valandas.
Daugelis vaikų Kalėdų senelio laukia, bet jo ir prisibijo. Tuomet Kalėdų senelis privalo mokėti tokį vaiką prakalbinti. Jei vaikas pasako eilėraštį, mįslę ar padainuoja – jis nugali save, peržengia savo baimes. Savotiška psichoterapija. Todėl teigiu, kad Kalėdų senelio didžiausia užduotis – prakalbinti tuos tyliuosius nekalbiuosius vaikus.
– Ar pastaruoju metu Kalėdų senelio įvaizdis keičiasi?
– Be abejo keičiasi. Dabar Kalėdų seneliai bėga maratonuose!
Bet Kalėdų senelio ir vaikų santykis keičiasi mažai. Vaikai vis vien laukia Kalėdų senelio. Kompiuteriniai žaidimai kol kas to santykio dar nesugriovė.
