Koks velnias tempė G.Landsbergį už liežuvio pareikšti, kad jis prisiima atsakomybę dėl per Lietuvą ir po JAV sankcijų įsigaliojimo keliaujančių baltarusiškų kalio trąšų ir pasirengęs atsistatydinti? Juk galėjo įprastai sakyti, kad sudarys komisiją, aiškinsis, kas nutiko, tik reikės palūkėti, kol visa tiesa bus kaip ant delno.
Gal perdėtas pasitikėjimas savimi sutrukdė pasielgti jau ištisoms Lietuvos politikų kartoms įprastu būdu – kilus kokiam nors skandalui paleisti tirštos miglos uždangą.
Aišku, G.Landsbergis manė, kad, apsimesdamas neva patikįs savo politinę ateitį premjerei I.Šimonytei, atrodys ir europietiškai principingas, ir sveiką kailį ramiai išsaugos, nes kaip gali konservatorių deleguota, nuo jų valios visiškai priklausoma Vyriausybės vadovė pasiųsti partijos lyderį iš žaidimo į užribį?
Pirmiausia buvo apsiskaičiuota, gal nenumačius, kad tokios progos atsikratyti iki gyvo kaulo įgrisusio užsienio reikalų ministro nepraleis prezidentas G.Nausėda.
Kai jis G.Landsbergiui tarsi mokytojas pradinukui išaiškino, kad demokratinėse šalyse politikai taip nežaidžia ir, prisiimdami atsakomybę, ne tauškia apie pasitraukimą, bet iš tiesų taip ir daro, šiam teko rūškana mina nešti premjerei atsistatydinimo pareiškimą.
Tada ir susisiekimo ministrui M.Skuodžiui, lig tol nė neprasižiojusiam apie atsistatydinimą ir kalbėjusiam tik apie „Lietuvos geležinkelių“ ir Klaipėdos jūrų uosto vadovų atsakomybę, taip pat neliko kitos išeities, tik sekti G.Landsbergio pėdomis.
Visa ši atsistatydinimų komedija iš principo negalėjo būti tikroviška, bet gal suerzinta su ja nesuderinto G.Landsbergio elgesio I.Šimonytė, užuot iškart pasakiusi, esą jis – svarbiausias nepakeičiamas ministras, prakalbo, kad galvos, ką daryti, gal net ir pati atsistatydins, ir kaip aktorė prieš meilės išpažinimą nugrimzdo į dviprasmišką pauzę.
Jau net ir žiniasklaidoje atsirado tikinčių, kad taip gali iš tiesų atsitikti. Atseit premjerė pervargusi, nervai nelaiko, visai rimtai svarsto, ar netrenkti durimis. Tokių minčių jai galėjo kilti nebent akimirkai, o jei jos sukosi galvoje kiek ilgiau, tuomet ji tikrai sėdi ne savo rogėse, nes premjero nervai visada turi būti plieniniai, kad ir kiek rūgščių ant jų kas varvintų.
Atstatydinti G.Landsbergio I.Šimonytė negalėjo, nes tokiu atveju ir pati ilgėliau neliktų premjere – konservatoriai nebūtų atleidę jai tokio akibrokšto, nebent jų lyderis dėl kokių nors sumetimų pats norėtų kurį laiką pasėdėti ant atsarginių suolelio, bet priežasčių tokiam paikam norui nebuvo matyti.
Ar galėjo trauktis pati premjerė? Teoriškai – taip, praktiškai tai būtų kryžius jos politinei karjerai. Ji – nepartinė, neturi net ir tokios sekėjų grupės kaip jos pirmtakas S.Skvernelis. Buvę premjerai, jei nevadovauja stipriai partijai, niekur nėra laukiami. Pavyzdys – G.Vagnorius, kuriam taip ir neatsirado vietos politikoje.
Net ir ministrai pasitraukę iš posto sunkiai randa kitą darbą. Valstybės įstaigų vadovais juos vengiama skirti, verslui jie atrodo pavojingi dėl galimo politinių priešininkų kerštavimo.
Vadinasi, Lietuvos valdantieji galiausiai parodė, kad nėra praradę sveiko proto, – prisišnekėjo daug, bet niekas neatsistatydino.
Buvo pasitenkinta vienu atpirkimo ožiu – „Lietuvos geležinkelių“ vadovu M.Bartuška, o net ir Klaipėdos uostui toliau vadovaus A.Latukas, nors susisiekimo ministras M.Skuodis, gelbėdamas savo kailį, dievagojosi, kad neįsivaizduoja, kaip šis galėtų toliau dirbti. Matyt, iš pradžių net pats deramai neįvertino savo lakios vaizduotės galių.
Bet jei į baltarusiškų trąšų krizės spektaklį žvelgtume kaip į politinę komiškos operos „Kaukių balius“ versiją, matytume, kad kaukėmis veidus dengė visi veikėjai, – ne tik ministrai, premjerė, bet ir prezidentas, opozicijos politikai.
Ar ne juokinga buvo stebėti, kai tie patys asmenys, kurie pliekė Vyriausybę už kvailą užsienio politiką, kai dėl noro atrodyti itin vertybiškiems aukojami Lietuvai labai svarbūs ekonominiai ryšiai, kitą dieną jau piktinosi, kodėl pamintos moralinės vertybės ir baltarusiškos trąšos toliau keliauja per Lietuvą?
Paviešinus prezidento patarėjų susirašinėjimą ypač permatoma pasirodė esanti G.Nausėdos kaukė. Jei šalies vadovas mano, jog Lietuvos užsienio politika turi būti atsargesnė ir nekenkti verslo interesams, tuomet jis turėtų tik trinti rankomis iš džiaugsmo, kad baltarusiškos trąšos ir toliau krauna pelną Lietuvai, o ne baisėtis, kodėl tai leidžiama daryti.
Akivaizdžiai krokodilo ašaras lieja ir opozicija – vakar rėkė, kad sankcijų karą su Baltarusija įplieskusi užsienio politika Lietuvai kainuos milijonus, o šiandien jau aimanuoja dėl sutryptų vertybių.
Problema ta, kad tai, kas galvoje, negali būti sakoma viešai, todėl labai patogu politinius konkurentus vieną dieną murdyti už tai, jog jie persistengia kalbėdami apie vertybes, o kitą dieną apsisukti į priešingą pusę ir jau kalti juos prie kryžiaus už tai, kad pamiršo vertybes.
Jei Lietuvos užsienio politiką galėtų vykdyti verslininkai, vaizdelis būtų maždaug toks: tik pasibjaurėjimą galinčiam kelti A.Lukašenkos režimui, žinoma, būtų skelbiamos sankcijos, bet nesistengiama šventumu pranokti paties Šventojo Tėvo, kitaip sakant, baltarusiškos trąšos ir toliau keliautų per Klaipėdą, kol to neuždraustų ES ir neliktų jokių landų tokius draudimus apeiti.
Iš tiesų ar Lietuva nepersistengė ir nepakliuvo į savo politinės retorikos žabangas?
Juk patys amerikiečiai galutinį sankcijų įsigaliojimą nukėlė iki kitų metų balandžio, net JAV įmonė iš Klaipėdos dar rengėsi laivu atsigabenti baltarusiškų trąšų, o norvegai nė neketina jų atsisakyti.
Latvijos įmonės jau sulaukė baltarusių pasiūlymų perimti trąšų krovinius ir šios šalies valdžia kalba, kad to nebus daroma iki sausio vidurio. Tai reiškia, kad po šios datos krova gali vykti per latvių uostus. Tad kol nėra bendro europinio sprendimo, ar reikia Lietuvai taip verstis per galvą ir kenkti savo verslui?
Būtų galima suprasti tokį lietuvišką spirgėjimą, jei nutraukus baltarusiškų trąšų krovą A.Lukašenkos režimas greitai žlugtų. Tačiau akivaizdu, kad tai įvyks tik tuomet, kai V.Putinas nuspręs, kad jau laikas atsikratyti šio draugužio.
Tai gali užtrukti dar metus ar dvejus, kad ir kiek sankcijų Baltarusijai būtų įvesta. Vėliau irgi visiška nežinia, nes A.Lukašenkos pakaitalas gali būti ir dar labiau prorusiškas, ir panašus tironas.
Vis dėlto nerealu tikėtis, kad bus persvarstyta Lietuvai milžiniškais nuostoliais galinti smogti užsienio politika. Net jei ją vykdantys politikai ir supras, kokiu pražūtingu keliu einama, vis viena to niekada nepripažins. Tai lietuviškos politikos dėsnis: kalbėti vienaip, galvoti kitaip, o elgtis taip, kaip asmeniškai naudinga.
