„O aš tai girdėjau, kad iš tikrųjų baltarusišką elektrą tai mes perkame, ir dar labai daug. Čia valdžia tik apsimeta, kad negauna jos. Patys perka, o mums parduoda brangiau. Susikraus pinigų ir paliks durniaus vietoje visus.“
„Cha, ką ten nusišneka kažkokie ekspertai iš Masačusetso! Koks ten gali būti dar technologijų institutas? Nieko apie jį negirdėjau. Va, tas naujas sveikatos institutas, kuris visą teisybę apie kovidą sako, tai čia viskas aišku. Lietuviškas.
Normalūs daktarai ten dirba. Kaip gali jie meluoti, mano kaimynės pusbrolis vieną asmeniškai pažįsta. Nu, rimtas reikalas. O tas Masačusetsas tai išvis nežinau kur yra.“
Jei negirdėjote ko nors panašaus niekuomet gyvenime, galima jus tik pasveikinti: vadinasi, nesinaudojate feisbukais, nebendraujate su juose naršančiomis smalsiomis kaimynėmis ir išvis gyvenate neišeidamas iš namų, mygtukinį telefoną paslėpęs po devyniomis pagalvėmis.
O jei nepatikėjote tokiomis blevyzgomis, tai irgi sveikinimai. Nes esate vienas iš retai Lietuvoje pasitaikančių žmonių padermės, kuri sugeba atskirti gandą nuo tikrovės.
Eurostato statistika negailestingai nubloškė mūsų valstybę į paskutinę vietą visame žemyne.
Pasirodo, tik 11 procentų Lietuvos piliečių, aptikę abejotiną žinią naujienų portaluose ar socialiniuose tinkluose, mėgino patikrinti, ar tai tiesa. Vos daugiau nei dešimtadalis valstybėje, kuri kartais giriama kaip viena atspariausių Rusijos trolių skleidžiamai propagandai.
Pasirodo, nė velnio. Nuo Europos Sąjungos vidurkio atsiliekame daugiau nei perpus, nors ir tas rodiklis labai neblizgantis – 23 procentai.
Dažniausiai informaciją patikrina Nyderlandų (45 proc.), Liuksemburgo (41 proc.), Airijos ir Islandijos (po 39 proc.) gyventojai. Mus toli paliko ne tik estai (25 proc.) bei latviai (19 proc.) – aplenkė net rumunai (12 proc.).
Keistoka, kad kol kas nepasirodė atsiliepimų, neva Eurostatas suklastojo apklausos duomenis, o ir iš viso ją tikriausiai užsakė sorošai bei geitsai, nes kam gi, jei ne jiems, ji yra naudinga.
Net jei įvairiausio plauko ekspertai, numatantys feisbuko nuopuolį dėl nesugebėjimo pritraukti jaunesnių vartotojų, yra teisūs, jame plintančios melagienos niekur nedings. Jos tiesiog persikels kitur. Galbūt taps dar paveikesnės augant nebe žodžio, bet vaizdo kartai.
Sąmokslo teorijos kerta ne tik patikliausiems. Dešimt kartų pakartotą nesąmonę pradeda priimti ir kiti, gal net dauguma. Kas iš to, kad nemažai žymių koronaviruso neigėjų JAV patys užvertė kojas, – juk jų idėjos išliko labai gajos.
Kaip pačių susimanyta fikcija ilgainiui praryja jos kūrėjus, dar praėjusiame amžiuje aprašė šviesaus atminimo italų filosofas bei rašytojas Umberto Eco savo romane „Fuko švytuoklė“. Kaip Rusijos propaganda sugeba sugniuždyti Kremliaus kritikus, puikiai pavaizdavo suomė žurnalistė Jessika Aro, pati patekusi į jų mėsmalę ir visa tai išklojusi knygoje „Putino troliai“.
Neteko skaityti nė vienos? Sveikinu. Panaršykite savo ar svetimame feisbuko burbule ir pasirinkite dar daugiau įdomesnių „naujienų“.
Dar užsukite į plokščiažemininkų, antikovidininkų ir panašių ekspertų svetaines.
O tuomet būtinai atsakykite į laišką iš Nigerijos, kuriame jums žadami niekam nežinomo naftos karaliaus palikimu paskirti milijonai.
Teks susimokėti kelis šimtus už niekuomet neišsipildysiančią viltį juos gauti. Ir būsite to tikrai nusipelnę.
