Senolės kaimynai tvirtino niekaip negalintys įtikinti jos sūnaus sutvarkyti kambario, perkloti močiutės lovos, kurioje, kaip sakoma, velnias galvą nusisuktų, paruošti jai maisto. Gyventojų teigimu, gaila garbaus amžiaus žmogaus, gyvenimo saulėlydį sutinkančio tiesiog dvokiančiame kambaryje ir apleisto.
Uždegti smilkalai neužgožė kvapo kambaryje
Atvykus į bendrabučio Vilties gatvėje kaimynų nurodytą senolės kambarį ir pravėrus duris pasitiko uždegtų smilkalų kvapas. Kaimynai sakė juos uždegę, nes močiutės sūnui pasidarė blogai su sveikata ir norėję kviesti greitąją medicinos pagalbą: „Kažkaip reikėjo prislopinti dvoką kambaryje. Bet vyrui pasidarė geriau ir greitosios nebekvietėme.“
Tačiau ir smilkalai nelabai užgožė kambaryje tvyrančius kvapus, sklindančius nuo senolės apleistos lovos, kurioje sėdėjo ir mezgė pati kambario šeimininkė. Jos lovoje buvo sunku suskaičiuoti patiestus nešvarius čiužinius, kuriuos, kaip sakė susirinkę kaimynai, sūnus iš kažkur parneša. Kitoje, ne ką geriau atrodančioje lovoje gulėjo ir moters sūnus.
Kad garbaus amžiaus moteris maitinasi lovoje, liudija čia sukrautos maisto atliekos, pieno tara ir kokių tik dar kitų daiktų čia nerasi.
Ant stalo ir kambario koridoriuje – daugybė nešvarių indų. Ant grindų, kurios nežinia kada plautos, tiek prikrauta purvinų daiktų, kad vos gali praeiti, pridergta kambaryje laikomos katės.
Su lovoje sėdinčia senole pasikalbėti nepavyko, nes ji negirdi. Sūnus taip pat nesikėlė iš lovos, gulėdamas aiškino, kad paimantis jos į namus atnešamą maždaug 300 eurų pensiją, nuperkantis, ko reikia, neneigė vartojantis alkoholį.
Paklaustas, ar normalu, kad tokiomis sąlygomis gyvena jo mama, vyras tvirtino kambarį sutvarkysiantis. Atseit tik dabar čia taip apsileista.
Tačiau jo žodžius neigė kaimynai, prašydami neklausyti moters sūnaus. Girdi, čia tokia tvarka, jei taip galima pavadinti, jau daug laiko: „Jis kažkiek mamai maisto nuperka, bet ir mes atnešame. Ji iki virtuvės nueina tik su arbatinuku, bet įsijungti viryklės nesugeba, prašo mūsų padėti. Gal kartą per dieną į tualetą ir nueina, bet daugiau… Patys suprantate. Kai praeina bendrabučio koridoriumi, neklauskit, kokie kvapai pasklinda. Paklauskit, kada ji maudėsi, prausėsi galvą.“
Sūnus tokių kaimynų kalbų tik klausėsi, niekam neprieštaravo.
Sūnus ir dukra pažadėjo susitvarkyti iki Kalėdų
Netrukus į senolės kambarį atėjo ir tame pačiame bendrabutyje, tik kitame aukšte gyvenanti jos dukra. Ją pamatę kaimynai ėmė remti prie sienos su klausimu, kada bus pagaliau nuprausta močiutė, sutvarkytas kambarys. Klausė, ar jai ne gėda matyti taip apleistą mamą.
Moteris taip pat nedrįso prieštarauti kaimynams. Kaip sūnus, taip ir ji sakė mamą išprausiantys, kambarį sutvarkysiantys iki Kalėdų. Gyvenantieji kaimynystėje siūlė savo pagalbą, o sūnus su dukra vis tikino patys tai padarysiantys savo jėgomis.
Gyventojai įsitikinę, kad jie tikrai nieko nedarys, nebent kažkas padėtų iš socialinių darbuotojų, prašė mūsų apie tai pranešti šiems darbuotojams. Mat senolė sunkiai orientuojasi apie savo dabartinę padėtį, o kartu gyvenantis sūnus tuo naudojasi.
Kaip aiškino kartu su ja gyvenantis sūnus, mama turėjo penkis vaikus, vieno jau nėra gyvo, likusios dvi jo seserys atseit mama nesirūpina, tik jis tai daro ir dar šiame bendrabutyje gyvenanti kita sesuo.
Senolės kaimynams, jos sūnui ir dukrai pažadėjome, kad močiutę dar aplankysime ir pažiūrėsime, kaip bus ištesėtas jų duotas žodis išmaudyti mamą, sutvarkyti jos lovą ir kambarį. Apie tai parašysime vėliau.
Siekiant, kad garbaus amžiaus moteriai kiek įmanoma greičiau būtų pagerintas gyvenimas bendrabučio kambaryje, apie situaciją informavome Alytaus miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių.
„Bus apsilankyta ir įvertinta situacija“
Šiai garbaus amžiaus, dabar jau 86-erių metų sulaukusiai moteriai (vardas ir pavardė redakcijai žinoma – A.M.) Alytaus miesto savivaldybė jai priklausantį kambarį Vilties gatvės bendrabutyje yra suteikusi beveik prieš dvidešimt metų. Ji čia viena deklaravusi gyvenamąją vietą, sūnus moteriai suteiktame kambaryje nėra deklaruotas, gyvena tik kaip pas mamą gaudamas socialinę pašalpą.
Beje, įsiskolinimų už savivaldybės suteiktą būstą senolė neturi. Kartu gyvenantis sūnus nemelavo – mokesčiai sumokami.
Alytaus miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Akvilė Voverienė sakė, kad prieš dvejus metus socialiniai darbuotojai buvo apsilankę pas minimą moterį, ji bet kokių teikiamų socialinių paslaugų atsisakė: „Ir tada tikriausiai buvo gautas kaimynų pranešimas apie apleistą ar sunkiai gyvenančią šią moterį. Dabar vėl bus apsilankyta ir įvertinta situacija. Jeigu asmuo protaujantis ir suvokiantis situaciją, labai svarbus jo sutikimas, nes socialinės paslaugos teikiamos tik asmeniui sutikus.“
Socialinės paslaugos asmens namuose dabar teikiamos daugiau kaip 200 Alytaus miesto gyventojų.
Kažin ar moteris supranta apie reikalingą pagalbą
Socialinės paramos skyriaus vedėja išvardijo, kokių socialinių paslaugų namuose gali sulaukti gyventojai. Tai pagalbos į namus paslaugos, padedančios žmogui tvarkytis buityje, rūpintis asmeniniu gyvenimu ir dalyvauti visuomeniniame gyvenime, teikiamos iki 10 valandų per savaitę. Taip pat dienos socialinė globa: ji teikiama, kai asmeniui reikalinga kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba. Nuo šių metų rugpjūčio mėnesio teikiama asmeninė pagalba neįgaliesiems, siekiant jiems suteikti individualią pagalbą namuose ir viešojoje aplinkoje, pavyzdžiui, palydint ir komunikuojant.
A.Voverienė tvirtino, kad socialines paslaugas gaunantys asmenys moka iš savo gaunamų pajamų: „Mokėjimo dydis už šias paslaugas neturi viršyti 20 procentų gaunamų mėnesinių asmens pajamų proporcingai suteiktam paslaugų skaičiui, asmuo moka tik už faktiškai suteiktas paslaugas. Pagalbos į namus paslaugos nemokamai teikiamos asmenims, kurių pajamos per mėnesį neviršija 256 eurų – dviejų valstybės remiamų pajamų dydžių. Mokėjimo dydis už teikiamą asmeninę pagalbą diferencijuotas pagal gaunamas pajamas, tačiau negali viršyti 20 procentų asmens mėnesio pajamų.“
Šiandien akivaizdu, kad aplankytai vieno Vilties gatvės bendrabučio gyventojai reikalinga socialinė pagalba. Tik kažin ar ji pati tai supranta. Ar tokios pagalbos atsisakyti neįkalbės kartu gyvenantis sūnus, nepanorėjęs, kad pas mamą nuolat lankytųsi socialiniai darbuotojai ir pamatytų bendrabučio kambaryje jo daromą netvarką?
Belieka tikėti, kad senolę aplankę socialiniai darbuotojai objektyviai įvertins realią situaciją. Galbūt ir pas šią dabar apleistą, graudžiai gyvenančią alytiškę pagaliau ateis šviesios, tikrai baltos visų mūsų laukiamos Kalėdos.
