Apie jo mirtį ketvirtadienį „Facebook“ socialiniame tinkle pranešė žurnalistė Danutė Jokubėnienė.
„Liūdna žinia. Ką tik artimieji pranešė, kad prieš porą valandų mirė režisierius Vytautas Damaševičius. Ne tik puikus mūsų dokumentinio kino metraštininkas, bet ir Žvėryno siela bei vaikščiojanti enciklopedija (...). Ilsėkis ramybėje nerami ir dora siela“, – teigė D. Jokubėnienė.
Pasak jos, režisierius dar šią vasarą dviem filmais papildė savo kurtą dešimties dokumentinių filmų ciklą „Senieji vilniečiai“, taip pat kartu buvo planuojami renginiai kitąmet minint Žvėryno 120-metį.
1940-aisiais gimęs V. Damaševičius nuo 1963 metų dirbo Lietuvos kino studijoje. 1980-aisiais baigė Teatro, muzikos ir kinematografijos institutą tuometiniame Leningrade (Sankt Peterburge), po to daugiau nei dešimtmetį dirbo Lietuvos kino studijos dokumentinių filmų režisieriumi.
Nuo 1993-iųjų su režisieriumi ir operatoriumi Juozu Matoniu sukūrė filmų portretų, istorinių, buitinės ir socialinės tematikos filmų. Didžiąją V. Damaševičiaus kūrybos dalį sudaro kultūros tematikos filmų ciklai: „Menininkų portretai“ (nuo 1994 metų, daugiau, kaip 60 filmų), nuo 1996 metų kurtas ciklas „Lietuvos kultūros paveldas“, nuo 1997-ųjų – „Repeticija: Teatro pulsas“.
V. Damaševičius dirbo antruoju operatoriumi kuriant Raimondo Vabalo vaidybinius filmus „Smokas ir Mažylis“ (1975), „Rungtynės nuo 9 iki 9“ (1980), Almanto Grikevičiaus „Sodybų tuštėjimo metas“ (1976), „Faktas“ (1981), Gyčio Lukšo „Mano vaikystės ruduo“ (1977).
Jis su Petru Abukevičiumi režisavo dokumentinius filmus „Stumbras“, „Lapė“ (abu 1981), „Sugrįžimas“ (1990), taip pat filmus „Saigakai“ (1982), „Kaimo mokytojos“ (1983), „Ieva nori dainuoti“ (1984), „Vėlinių ugnys“ (1988), „Liūdnoji Venecija“ (1990), „Barikadų vaikai“ (1991), „Kelias į Everestą“ (1992), „Mano kaimas“ (1992), „Tikra Armijos Krajovos istorija“ (1993), „Kad įvykdyčiau Dievo valią: Kardinolas Vincentas Sladkevičius„ (1996) ir kt.
