Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis po S.Šusterio gimtadienio šventės Lietuvoje pareiškė turįs žinių, kad ir žurnalistas, ir jį į Vilnių atlydėję bičiuliai bando įtraukti R.Achmetovą į valstybinio perversmo Ukrainoje organizavimą.
Tiesiog neįtikėtina – ne bet kur, o Lietuvoje, kuri taip išgyvena dėl Ukrainos ateities ir kiek tik gali padeda, rengiamas perversmas?! Kas gi tie galimi perversmininkai?
Su S.Šusteriu, sovietmečiu dirbusiu „Laisvės“ radijuje, Rusijos televizijoje, o dabar Ukrainoje vedančiu populiarią tiesioginio eterio laidą „Žodžio laisvės“, jo gimtajame Vilniuje viešėjo buvęs Ukrainos vidaus reikalų ministras Arsenas Avakovas, žinomas gydytojas Jevhenas Komarovskis, televizijos prodiuseris Pavlas Jelizarovas, buvęs ministras pirmininkas Volodymyras Hroismanas, buvęs Ukrainos Aukščiausiosios Rados narys Mykola Katerynčukas, žinomas žurnalistas, prodiuseris ir verslininkas Dmytro Gordonas. Drauge Vilniaus „Neringos“ restorane pietavo ir Lietuvos Seimo narys Emanuelis Zingeris.
S.Šusteris bei jo bičiuliai Vilniuje buvo slapta filmuojami. Ta medžiaga panaudota leidinio „Ukrainska pravda“ siužete, kuris buvo plačiai aptarinėjamas ir Lietuvoje.
Kodėl S.Šusteriui ir jo svečiams Ukrainos prezidentas V.Zelenskis metė įtarimus organizuojant perversmą? Apie tai lrytas.lt kalbėjosi žinomą žurnalistą į Vilnių taip pat atlydėjusiu Rusijoje veikiančio Ekonominės analizės instituto vadovu Andrejumi Ilarionovu.
Šis 60-metis žinomas ekonomistas ir visuomenės veikėjas yra buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas ekonomikos klausimais (2000-2005 m.), 15 metų dirbo vyriausiuoju moksliniu bendradarbiu Cato institute Vašingtone.
„Pietaujant „Neringoje“ Savikas (S.Šusteris - Red.) mums pasakojo, kaip sovietmečiu šiame restorane rinkdavosi disidentai, menininkai ir kaip KGB klausydavosi jų pokalbių prie kiekvieno staliuko. Smagiai juokėmės iš tų prisiminimų, bet niekam net į galvą negalėjo ateiti, kad tuo metu mes patys esami paklausomi ir filmuojami“, – nusijuokė A.Ilarionovas.
– Peržiūrėjus paskelbtą „Ukrainska pravda“ siužetą matyti, kad jus, neabejotinai, filmavo prie vos įėjus į didžiąją restorano salę su freskomis esančio stalo dešinėje sėdėję žmonės. Gal juos įsiminėte?
– Vieni iš mūsų kompanijos prisiminė, kad prie to stalo sėdėjo vyras ir moteris. Kiti sakė, atseit, matę du vyrus ir moterį.
– Vis dėlto sunku patikėti, kad Lietuvos, kuri taip palaiko Ukrainą, specialiosios tarnybos būtų persekiojusios S. Šusterį ir visą jo gimtadienio svečių kompaniją.
– Vertinant tą keturiolikos minučių „Ukrainska pravda“ siužetą pirmiausia reikėtų pasakyti, kad jo tikrai nekūrė žurnalistas Michailas Tkačius, kuriam priskiriama autorystė ir kuris kalba siužete.
Šis žurnalistas lapkričio 23 d. sekiojo paskui Ukrainos prezidentą V.Zelenskį ir jo administracijos vadovą Andrijų Jarmaką, kuris tądien šventė gimtadienį. Į tam skirtą puotą, surengtą Ivano Frankivske, V.Zelenskis ir A.Jarmakas iš Kijevo skrido specialiais valstybiniais sraigtasparniais, o žurnalistas M.Tkačius juos sekė iš Kijevo ir atgal. Tai matėsi siužete, kurį „Ukrainska pravda“ parodė lapkričio 26 d.
Vadinasi, žurnalistas niekaip negalėjo būti Vilniuje lapkričio 22 d. arba 23 d., nes jam gi reikėjo atlikti prezidento ir jo administracijos vadovo seklio vaidmenį.
Apskritai, kažin, ar M.Tkačius žinojo apie Saviko viešnagę gimtinėje ir kaip jis ten švęs savo gimtadienį. Be to, ne viename šio žurnalisto siužetuose akivaizdžiai matyti, kad jis dirba tik su vienu operatoriumi.
Tuo tarpu siužetą apie Saviko gimtadienį filmavo bent keliese, nes paslėpta kamera buvo Kijevo Boryspilio oro uoste, Vilniaus oro uosto VIP salėje filmuota iš viršaus ir iš apačios, taip pat salės prieigose. Tie asmenys, kurie filmavo, turėjo tikslias žinias, kada ir kokia kryptimi praskris bei kokioje Vilniaus oro uosto vietoje sustos R.Achmetovo lėktuvas.
Kalbant apie vaizdus iš „Neringos“ ir įėjimo į restoraną, nesunku suskaičiuoti, kad dirbo mažiausiai trys operatoriai. Vienas filmavo iš namo, (Gedimino pr. 26 – Red.), esančio priešais „Neringą“, antrojo aukšto, o galbūt – nuo stogo. Kamera nuolat judėjo – tai priartindama vaizdą, tai jį atitolindama. Tuo pat metu kitas operatorius filmavo mus visus jau Gedimino prospekte einančius restorano link. Dar du siužetai pačiame restorane byloja, kad ten turėjo dirbti taip pat ne vienas operatorius – du, o gal netgi trys.
Taigi, peršasi išvada, kad „Ukrainska pravda“ nesikreipė pagalbos į kolegas žurnalistus Lietuvoje, nes kažin, ar kokia nors žiniasklaidos priemonė būtų pasiuntusi į „įvykio vietą“ tiek daug operatorių.
– Jei niekam iš jūsų kompanijos tie operatoriai nekrito į akis, vadinasi, viskas buvo filmuojama slapta ir labai gudriai. Kitaip tariant – profesionaliai?
– Niekas iš mūsų akivaizdaus filmavimo nepastebėjo. Vaizdai, kuriuose mes – prie restorane esančios rūbinės ir fojė, ko gero, filmuoti kamera, įtaisyta drabužių sagose arba dirže, nes nepavyko visų nufilmuoti visu ūgiu.
Be to, tomis slaptomis kameromis reikia mokėti dirbti ir turėti vadinamą priedangą. Gal prie stalo, šalia salės, kurioje mes pietavome, sėdėję vyras su moterimi ir buvo ta priedanga.
Visi šie faktai byloja, kad dirbo ne žurnalistai. Arba kokios nors specialiosios tarnybos atstovai, arba privačiai samdomi sekliai.
Tik abejočiau, kad buvo samdomi kokie nors detektyvai. O kalbant apie specialiąsias tarnybas, galimi trys variantai – Lietuvos, Ukrainos arba Rusijos tarnybos.
Labai abejočiau, kad tuo galėjo užsiimti lietuviai. Kam Lietuvos specialiosioms tarnyboms filmuoti Saviko gimtadienį ir dar – „Neringos“ restorane, anais laikais garsėjusiame disidentinėmis tradicijomis?
Kita vertus, juk mes lankėmės ne tik „Neringoje“, bet ir daugybėje kitų vietų. Tai, jei būtų filmavę lietuviai, jie tikrai būtų mus pasekę ir kitur.
– Jei lietuviai prieš šios istorijos rankų neprikišo, tai kokia svarbi jūsų kompanija, kad jus galėjo iki Vilniaus, Trakų ir kitų vietų atsekti Ukrainos arba Rusijos specialiųjų tarnybų pareigūnai!
– Tarkim, mus sekė Ukrainos specialiosios tarnybos. Tuomet jos į Lietuvą privalėjo komandiruoti šešis-septynis savo pareigūnus. Viena vertus, tai brangus malonumas, o kita vertus, kaip gi sau draugiškoje šalyje organizuoti panašią akciją?
Visko, žinoma, gyvenime gali nutikti, tačiau bent man itin sunkiai suvokiami panašūs dalykai. Manyčiau, Ukrainoje šiuo metu yra kur kas rimtesnių reikalų nei S.Šusterio gimtadienis.
Lieka Rusijos specialiosios tarnybos. Jeigu tai – jų darbas, tai kaipgi tuomet jos Lietuvoje, Vilniuje, veikia taip atvirai ir įžūliai! Tuomet reikėtų kalbėti ir apie tai, ar saugūs yra kur kas svarbesni už mus Lietuvos politikai, žinomi visuomenės veikėjai? Būtų labai gerai, jei ši istorija vis dėlto būtų ištirta.
– Na, jeigu buvote sekami, vadinasi, jūsų kompanijoje buvo arba kažkam labai pavojingų, arba labai „reikalingų“ žmonių?
– Savikas dėl savo antisovietinės veiklos Afganistano karo metu, darbo „Laisvės“ radijuje tam tikroms tarnyboms žinomas nuo seno. Ir dabar jis nevengia reikšti savo kritikos Rusijos valdžios atžvilgiu.
Tarp mūsų buvo Ukrainos ekspremjeras V.Hroismanas, kuris laikomas pastaraisiais metais buvusiu geriausiu šalies vyriausybės vadovu. Buvęs vidaus reikalų ministras A.Avakovas šiame poste dirbo ilgiausiai už bet kokį ministrą šiuolaikinės Ukrainos istorijoje.
D.Gordonas – vienas populiariausių Ukrainos žurnalistų. Kitaip tariant, kompanijoje buvo nemažai vienaip ar kitaip žinomų žmonių.
– Ir – būrys prezidento V.Zelenskio kritikų.
– Ne visi. Aš savęs prie kritikų nepriskirčiau.
– Bet gi jūs vos po dešimties mėnesių V.Zelenskio buvimo Ukrainos prezidento poste viešai pasakėte: viskas, iš jo nėra ko tikėtis.
– Tai – ne kritika, o – įžvalgos, tikrovės analizavimas. Taip pat elgiuosi ir kitų politikų atžvilgiu.
– Neabejotinai, dėmesio centre galėjo atsidurti ir turtingiausiu Ukrainos žmogumi tituluojamas R.Achmetovas, kuris pasveikinti S.Šusterio į viešbutį šalia Trakų specialiai atskrido iš Paryžiaus. Jis irgi laikomas negailestingu V.Zelenskio kritiku.
– Iš tikrųjų, šiuo metu prieš R.Achmetovą nukreiptos tokios kovos, kurias galima palyginti su dviem Maidanais.
Jis kaltinamas tuo, kad esą laikosi prorusiškų pažiūrų. Bet aš to tiesiog nežinau. Pirmą kartą jį pamačiau Saviko gimtadienyje Lietuvoje. Jis atvyko tik į vakarienę. Pasveikino Saviką ir, mano galva, pasakė puikų tostą. Kalbėjo apie tai, ko nesu niekada girdėjęs nė iš vieno Rusijos oligarcho. R.Achmetovas kalbėjo apie žodžio laisvę ir teisės viršenybę.
– Kaip jums atrodo, kas lėmė, kad R.Achmetovas yra užsitraukęs V.Zelenskio nemalonę?
– Tikrai nežinau, o ir visiškai nenoriu kištis į svetimos valstybės politiką. Juk aš – Rusijos pilietis. Negana to, buvęs V.Putino patarėjas. Ir nors šiose pareigose dirbau prieš šešiolika metų, vis dar atsiranda žmonių, kurie man tai prikiša, primindami, esą „buvusių patarėjų“ nebūna. Tai, patikėkit, man nuotaikos nepakelia.
Dėl ko galėjo susikirsti V.Zelenskio ir R.Achmetovo pozicijos, neturiu supratimo, bet, jo tostas Savikui buvo iškalbingas.
R.Achmetovas pasakė, kad niekas jam taip brangiai neatseina, kaip Savikas ir priminė, kad beveik prieš kiekvieną jo laidą sulaukia skambučių iš V.Zelenskio administracijos su nurodymais apie ką geriau nekalbėti. Tačiau į tai R.Achmetovas nekreipdavęs dėmesio ir visada atsakydavęs, kad laidos ne jo, o Saviko reikalas.
Vis dėlto vieną kartą prezidento kabineto atstovas nepaprastai primygtinai prašė, kad Savikas nenagrinėtų temos apie tai, kaip V.Zelenskis kažkur nuslėpęs apie 40 mln. dolerių, esą gautų iš oligarcho Ihorio Kolomoiskio.
R.Achmetovas pasakojo, kaip jis vis dėlto pasiryžo prašyti Saviko, kad šis nesigilintų į prezidento pinigų reikalus, tačiau išgirdo Saviko atsakymą: arba laida bus parodyta, arba jis tuoj pat nutraukia su televizijos kanalu bendradarbiavimo sutartį. Tuomet, kaip prisipažino R. Achmetovas, jis supratęs, kokią padarė nesąmonę ir pasakė Savikui, kad dirbtų taip, kaip manąs reikia.
Tačiau Saviko „nesuvaldymas“ R.Achmetuvui netrukus kainavo apie 70 mln. dolerių, kurių jam iš europinių fondų neskyrė Ukrainos vyriausybė už žaliojo verslo plėtojimą. Jis buvo vienintelis Ukrainos verslininkas, negavęs šių lėšų.
Bet baigdamas savo tostą R.Achmetovas palinkėjo Savikui ir ateityje dirbti taip, kaip jam atrodo, kaip liepia jo žurnalistinės nuostatos, pavadindamas jį tikru europiečiu ir laisvo žodžio gynėju.
D.Gordonas irgi savo laidas rodo per R.Achmetovui priklausantį televizijos kanalą. Tose laidose dažnai dalyvauju. Bet savo gėdai turėčiau prisipažinti, tik neseniai sužinojau, kad to kanalo savininkas – R.Acmetovas.
– Kaip jums atrodo, kokiais specialiųjų tarnybų tyrimais pagrįstos V.Zelenskio kalbos, kad Ukrainoje buvo rengiamas valstybinis perversmas, turėjęs įvykti gruodžio 1 d., tačiau taip ir neįvykęs?
– Grįžkime prie „Ukrainska pravda“ siužeto apie Saviko gimtadienį. Jis buvo parodytas būtent tą menamą perversmo dieną – gruodžio 1-ąją, o apie tai V.Zelenskis savo spaudos konferencijoje, kurioje dalyvavo ir Savikas, pareiškė lapkričio 26 d. Tada sekliai jau buvo nufilmavę mus Vilniuje ir, neabejotinai, perdavę filmuotą medžiagą „Ukrainska pravda“.
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į žurnalisto M.Tkačo siužetą, kuriame po vaizdų iš „Neringos“ restorano, kuriuose matomas ir Savikas, ir jo svečiai, įterpiami V.Zelenskio žodžiai, esą Ukrainos ir Rusijos piliečiai siekia įtraukti R.Achmetovą į valstybinį perversmą Ukrainoje.
Vadinasi, išeitų, kad žmonės, pietavę su Saviku Vilniuje, „Neringoje“, ir yra tie galimi perversmininkai. Tai supratęs susimąsčiau, kas gi tarp buvusių „Neringoje“ žmonių yra Rusijos piliečiai? Aš – vienintelis.
– Ar tai reiškia, kad apie tuos siužetus iš „Neringos“ ir Vilniaus V.Zelenskis žinojo dar prieš savo spaudos konferenciją lapkričio 26 d.?
– Aiškaus atsakymo neturiu, tačiau peršasi mintis, galbūt tas operatyvininkų filmavimas buvo reikalingas tam, kad būtų rasti žmonės, rengiantys perversmą Ukrainoje ir bandantys į jį įtraukti R.Achmetovą.
Negana to, dar buvo pasakyta, kad pagal tą siužetą iš Saviko gimtadienio Vilniuje Ukrainos teisėsauga imsis tyrimo dėl valstybinio perversmo.
Žinote, ir tas siužetas apie Saviko gimtadienį Lietuvoje, kuri – tokia draugiška šalis Ukrainai, ir tas kažkokio perversmo scenarijus labai primena Rusijos Federalinės saugumo tarnybos ir Kremliaus kontroliuojamo NTV televizijos kanalo kuriamus filmus „Protesto anatomija“. Jie diskredituoja Rusijos opozicijos lyderius ir yra kurpiami, remiantis įvairiomis insinuacijomis ar net neva privataus gyvenimo skandalais.
– Jeigu taip, tuomet reikia laukti Vilniuje prasidėjusios istorijos tęsinio?
– Greičiausiai tuo vienu „Ukrainska pravda“ siužetu viskas nesibaigs.
– Nepaisant nemalonios istorijos, nutikusios mūsų šalies sostinėje, norėtųsi paklausti, ar vis dėlto jums patiko Lietuva, S. Šusterio parodytas Vilnius, Trakai ir kitos vietos?
– Man visada patinka Lietuvoje. Norėčiau atvirai prisipažinti, Lietuva – mano mylimiausia pasaulio šalis. Patinka ne tik Vilnius. Esu buvęs ir prie jūros, ir kitose vietose.
Kai pirmą kartą pabuvojau Nidoje, pasakiau savo vaikams, kad jie būtinai turi pamatyti šią nuostabią vietą, pagyventi ir pajusti jos unikalumą – pušų kvapą, pajūrio smėlį, sūrų vėją, užburiančią Didžiosios kopos atmosferą. Todėl vienais metais su vaikais Nidoje praleidome vasaros atostogas.
Tik gaila, kad Lietuvoje lankytis neturiu tiek galimybių, kiek norėtųsi.
Nori, kad viskas būtų ištirta
Atgarsiai apie S. Šusterio gimtadienį Vilniuje ir V.Zelenskio įtarimus, kad jo metu galėjo būti organizuojamas valstybinis perversmas Ukrainoje, pasiekė ir Gitaną Nausėdą. Bet Lietuvos prezidentas teigė, kad gruodžio 3 d. vykusio pokalbio su V.Zelenskiu metu apie tai nešnekėta.
Tuo tarpu S.Šusteris jau kreipėsi į Ukrainos teisėsaugą, kad būtų ištirta, kas ir kieno nurodymu jį su draugais persekiojo Lietuvoje bei slapta filmavo.
Žinomas žurnalistas taip pat planuoja kreiptis į mūsų šalies politikus, kad jie inicijuotų šios nemalonios istorijos tyrimą.
M.Laurinkus: lietuviai S. Šusterio nesekė
Ar gali būti, kad garsų litvaką S.Šusterį bei jo draugus Vilniuje sekė ir slapta filmavo Lietuvos specialiosios tarnybos?
Buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas, Kovo 11-osios akto signataras Mečys Laurinkus įsitikinęs, kad lietuviai tikrai nesidomėjo, kokiais tikslais lapkričio pabaigoje viešėjo, kur lankėsi ir ką veikė S.Šusteris: „Esu tikras, kad to nebuvo. Greičiausiai tai – ukrainiečių sumanyta akcija, nes juk visai neseniai Ukrainos vadovas V.Zelenskis viešai, per spaudos konferenciją S. Šusteriui į akis kalbėjo nemalonius dalykus.
Panašiai elgėsi su kitu žinomu žurnalistu D.Gordonu. Apskritai, kažkoks keistas, netgi nesolidus V.Zelenskio santykis su savo šalies žiniasklaida“.
Svarstydamas, ar S. Šusterį Vilniuje galėjo sekti Rusijos specialiųjų tarnybų atstovai, M.Laurinkus teigė, kad neatmestina galimybė, jog rusai, matydami, kaip aukščiausia Ukrainos valdžia nesutaria netgi gyvybiškais svarbiais savo šaliai klausimais, galėjo pasinaudoti tokia suirute ir šliūkštelėti alyvos į ugnį.
„Žinoma, apmaudu, kad V.Zelenskis kažkokio perversmo kūrėjų ieško Lietuvoje, kuri taip remia Ukraina. Juk mūsų šalies valdžios pozicijoje ukrainiečių atžvilgiu nėra net žuominos kokiai nors dviprasmybei. Akivaizdu, kad vyksta kažkoks žadimas“, – pastebėjo M.Laurinkus.
Vertindamas situaciją Ukrainoje M.Laurinkus mano, kad V.Zelenskis jau nebeturi jokių galimybių būti išrinktas antrai prezidento kadencijai ir nuogąstaudamas pridūrė matąs ženklų, jog gali vėl atsirasti koks nors prorusiškas kandidatas į šalies vadovo postą.
