Prieš gerą mėnesį lankiausi Vroclave literatūros renginyje, sėdėjau salėje, mačiau žmones, kuriems teikiamos premijos ir apdovanojimai, gražūs žmonės, ypač įsiminė jaunas poetas, regis, apdovanotas už poetinį debiutą.
Tai štai jis man pasirodė atitinkąs naujažmogio tipo požymius: užkopęs į sceną atsiimti premijos jis nė žodžio nepasakė apie literatūrą, meną ar kultūrą, bet dešimt minučių rėžė politines kalbas, kokia bloga vyriausybė, kaip jam gaila pabėgėlių ir kad jis už premijos pinigus jau rytoj bėgs į turistinių prekių parduotuvę ir pripirks kažkokių patogumų pabėgėliams...
Kažką jis man priminė... Poetas tu gali nebūti, pilietis būti privalai... Taip, Vladimiras Majakovskis, nors nusišauk... Gerai, kad žmonės pilietiški, socialiai jautrūs ir visa kita, bet man, žmogui iš pražuvusios epochos, gaila poezijos, kuriai nebeliko vietos prie politiniais ir socialiniais patiekalais nukrauto pokylių stalo. Jeigu jau literatūros festivalyje nebekalbama apie literatūrą, tai kur apie ją dar bus kalbama?
Kadaise menas ir kultūra buvo milžiniškas pasaulis, orientuotas į žmogaus vidų, bet naujažmogiai su savo lozungais meno ir kultūros sąvokas subanalino, pavertė politiniais socialiniais „projektėliais“, ir jų požiūris primena sovietinį nomenklatūrinį komunistinį mąstymą, kad menas turi būti politiškai angažuotas. Ir tai koktu. Gal politiškai nekorektiška, tamsuoliška ir gėdinga, bet man tai koktu.
Politikai ir socialinių projektų autoriai nuolat nori pertvarkyti pasaulį „iš viršaus“, bet gyvenimas per daug sudėtingas ir painus, rezultatas – didelių idėjų vardu pralieta labai daug kraujo. Geras, ne politiniais, o estetiniais kriterijais besiremiantis menas nesistengia prievarta pertvarkyti, pagerinti žmogaus, toks menas tiesiog liudija gyvenimą, mūsų žmogiškumą, kvailumą, trapumą, mirtingumą ir ilgesį ir nebruka savo tiesos bet kokia kaina.
Neseniai nuskambėjo anekdotas, kad reikia neutralizuoti Kalėdų krikščioniškumą, nes jis gali žeisti kitų konfesijų žmones. Tai naujažmogio užmojis – politizuoti viską, kas tik įmanoma.
Tiesa, dėl Kalėdų pavadinimo, ko gero, sutikčiau, reikia keisti. Ne dėl musulmonų, dėl to, kad Kalėdų turinys visiškai pasikeitė. Vakarų pasaulio Kalėdos – apsipirkimo ir apsirijimo šventė, niekaip nesusijusios nei su Jėzaus Kristaus gimimu, nei su Saulės sugrįžtuvėmis. Apsipirkimas – šiuolaikinio žmogaus sakralinės apeigos, o tokie prekybos centrai kaip „Akropolis“ – dvasinių, kultūrinių ir politinių šiuolaikinės Lietuvos pasiekimų viršūnė. Kalėdų šūkis galėtų būti „Perku, vadinasi, esu“.
Keista: kodėl taip reikia vieniems kitus apdovanoti, kuo jau mes taip nusipelnėme? Vaikams tebūnie, bet kodėl suaugusieji vieni kitiems kas metai dovanoja vis brangesnes dovanas? Už ką? Ir iš kur tas besotis rijimas? Juk niekas (išskyrus keletą senučiukių) visą advento mėnesį nepasninkauja, tai iš kur tas rijimas keletą dienų, ką norima suryti? Tuštumos, beprasmybės jausmą? Paklausau prieššventinių reklamų, „amžinos nuolaidos!“ – šaukia reklamos. Ar nuolaida dabar jau religinė, filosofinė sąvoka? Kaip ir nuolaida tualetiniam popieriui virto amžina?
Gerai, kad naujažmogiai rūpinasi sovietinės praeities pėdsakų naikinimu, bet kyla įspūdis, kad jie norėtų perdaryti visą praeitį. Štai ką sakė Leninas, naujažmogio pirmtakas, apie kategorišką senosios mokyklos atmetimą: „...tai nereiškia, kad mes galime pasitenkinti komunistinėmis išvadomis ir išmokti tik komunistinius šūkius. Taip komunizmo nesukursi.
Komunistu tapti galima tik tada, kai praturtinsi savo atmintį visomis tomis žiniomis, kurias yra sukūrusi žmonija.“ Net kraugerys Leninas suprato, kad praeityje būta ir neblogų dalykų.
Štai kokia situacija mūsų tėvynėje: iš vienos pusės ortodoksai šeimos vertybių garbintojai, iš kitos – naujieji komunistai, ir visi jie žino, kaip valdyti, kaip gydyti, kaip mokyti, kaip tvarkyti ir pertvarkyti pasaulį. Jau pasiilgau žmogaus, kuris pasakytų: aš nežinau, gyvenu, ir tiek.
