Sutapimai ar ne, kad po V.Zelenskio pareiškimų apie galimą valstybinį perversmą Ukrainoje Vilniuje bei Trakuose savo 69-ąjį gimtadienį šventė garsus žurnalistas Savikas Šusteris, gimęs ir augęs mūsų šalies sostinėje?
Kad ir kaip būtų, ši šventė sulaukė didelio atgarsio Ukrainoje.
Internetinis leidinys „Ukrainska pravda“ paskelbė, jog kartu su S.Šusteriu į Lietuvą buvo atvykęs būrys žinomų ukrainiečių – buvęs Ukrainos vidaus reikalų ministras Arsenas Avakovas, žinomas gydytojas Jevhenas Komarovskis, televizijos prodiuseris Pavlas Jelizarovas, buvęs ministras pirmininkas Volodymyras Hroismanas, buvęs Aukščiausiosios Rados narys Mykola Katerynčukas, Rusijoje veikiančio Ekonominės analizės instituto prezidentas Andrejus Ilarionovas, Kijevo mero Vitalijaus Klyčko brolis Volodymyras Klyčko, taip pat turtingiausiu Ukrainos verslininku laikomas Rinatas Achmetovas.
Tarp svečių buvo pastebėtas ir Seimo Užsienio reikalų komiteto narys Emanuelis Zingeris.
Kas tie filmuotojai?
„Ukrainska pravda“ straipsnis gausiai iliustruotas filmuota medžiaga iš Vilniaus. Tai liudija, kad gimtadienio šventės svečiai buvo sekami ir filmuojami ir prieš išvykdami iš Kijevo, ir jau atvykę į Lietuvą.
S.Šusteris, bendraudamas su „Lietuvos rytu“ jau po paviešintos „Ukrainska pravda“ publikacijos, tvirtino manąs, jog tai – ne žurnalistų, o specialiųjų tarnybų darbas.
Tačiau kodėl tokiai „specialiai operacijai“ buvo pasirinkta Lietuva? Ir kas filmavo? Jei tai Valstybės saugumo departamento (VSD) darbas, jį galima įvertinti kaip neprofesionalų. Jeigu fiksavo Rusijos ar Ukrainos slaptosios tarnybos, o VSD tam neužkirto kelio – jau skandalas.
Netyli ne vien mūzos
„Kai žvanga ginklai, mūzos ne tyli, o klykia. Juk kad būtum išgirstas žvangant ginklams, privalai kalbėti garsiai“, – prieš ketverius metus viešėdamas Vilniuje kalbėjo žinomas Ukrainos rašytojas Borysas Chersonskis.
Šiuos žodžius būtų galima perfrazuoti, jog kai žvanga ginklai, ne tik mūzos netyli ir klykia, bet ir politikai, užuot pasirūpinę savo šalių saugumu, rezga įvairias intrigas bei sąmokslus.
Kažin ar svarbiausia aiškintis galimo ar menamo perversmo scenarijus Ukrainoje, kai jos pasienyje su Rusija vis garsiau žvanga ginklai ir sklinda parako kvapas?
Negana to, kai valstybę, kaip ir visą pasaulį, smaugia COVID-19 ligos pandemija.
Neseniai V.Zelenskis per susitikimą su žurnalistais S.Šusteriui į akis metė kaltinimus, esą jį užvaldęs oligarchas R.Achmetovas. Kiek vėliau į tai žinomas žurnalistas, vedantis tiesioginio eterio laidą „Žodžio laisvė“, atsakė manąs, jog tai – „pabaigos pradžia“, turėdamas omenyje V.Zelenskio veiklą Ukrainos prezidento poste.
Kartu su S.Šusteriu Lietuvoje lankęsis kitas garsus Ukrainos žurnalistas, televizijos laidų vedėjas ir verslininkas Dmytro Gordonas savo šalies prezidentui viešai rėžė dar smarkiau: „Jis man – miręs.“
Kas gi atsitiko, kad dar V.Zelenskio prezidento rinkimų kampanijos metu ir D.Gordonas, ir S.Šusteris, taip pat kartu su juo gimtadienį Vilniuje šventę žinomi ukrainiečiai, iš visų jėgų rėmę Ukrainos vadovu tapusį garsų aktorių, vos po pustrečių metų juo taip nusivylė?
Kreipsis į teisėsaugą
„Deja, pasirodė, kad jis prezidento postui dar nesubrendęs ir kažin ar subręs.
Jei jo tėvai, pamatę ir išgirdę per televiziją, kad kažkas negražiai kalba apie jį, kritikuoja, prisipažįsta, kad jiems iš karto pasidaro bloga. Tuoj pat apie tai praneša sūnui ir jis taip pat supyksta, nes kritikos absoliučiai nepakenčia. Tai tiesiog netelpa galvoje“, – tvirtino S.Šusteris.
Gal jo reiškiama kritika V.Zelenskiui ir lėmė tai, kad Ukrainos žiniasklaidoje atsirado išsamus reportažas apie gimtadienį Vilniuje bei Trakuose, taip pat apie jame dalyvavusius žmones?
„Ši istorija ir toliau plėtojama Ukrainos socialiniuose tinkluose. Mes tikrai netylėsime.
Kreipsimės į Ukrainos ir Lietuvos teisėsaugą, kad būtų išsiaiškinta, kodėl buvo sekami ir filmuojami privatūs piliečiai.
Kodėl tokie dalykai apskritai galimi? Juk Lietuvoje – daug turistų“, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo S.Šusteris jau po viešnagės Vilniuje.
– Greičiausiai ir jūs, ir jūsų draugai Lietuvoje buvote sekami neatsitiktinai, turint kažkokių tikslų?
– Žinoma. Kol kas neturiu tikslios informacijos, kas visa tai organizavo, bet esu tikras, jog tai – ne žurnalistų suplanuota akcija.
Filmuota medžiaga iš vietų, kuriose mes lankėmės, primena specialiųjų tarnybų darbą. Kokių tarnybų, negalėčiau pasakyti. Manyčiau, kad ne Lietuvos.
– Jeigu Lietuvos žurnalistai būtų turėjęs informacijos apie jūsų ir jus lydėjusių svečių vizitą Vilniuje, neabejotinai būtų parengę ne vieną reportažą. Gal be reikalo niekam nepranešėte.
– Supraskite, tai buvo privatus vizitas ir privatus renginys.
Laikausi nuostatos, kad žmonių privatumo pažeisti niekas neturi teisės.
Tačiau jeigu būtų atvykę žurnalistai, galbūt mes būtume ir susitarę dėl reportažo ar kokių nors interviu.
Bet kai filmuoja slapta du žmonės, sėdintys prie gretimo stalo restorane, arba iš viršaus (galbūt nuo stogo arba pro langą), juk akivaizdu, kad tai – ne „Ukrainska pravda“, gyvenančios iš savo savininko finansavimo, darbas.
Kita vertus, ši kažkokių tarnybų akcija buvo atlikta labai skubotai – negana to, tuo metu, kai Lietuvoje vyko tarptautinis forumas „Future of Democracy“.
– Kam priklauso „Ukrainska pravda“?
– Šią žiniasklaidos priemonę šių metų pavasarį įsigijo verslininkas iš Čekijos Tomašas Fiala.
Mano galva, jis padorus, išsilavinęs ir savo veiklos sritį išmanantis žmogus. Dažnai dalyvauja mano laidoje.
Bandysiu aiškintis, kodėl redakcija taip skubėjo ir net nesulaukė atsakymų į man atsiųstus klausimus.
Ketinau juos išsiųsti ryte, o vėlai vakare, apie 23 valandą, reportažas jau buvo paviešintas.
Greičiausiai specialiosios tarnybos nutekino „Ukrainska pravda“ savo medžiagą iš Lietuvos ir privertė taip vėlai vakare paskelbti.
Iš pradžių maniau, kad tokia akcija bandoma mane diskredituoti, bet dabar jau viskas panašėja net į grasinimus.
– Bet juk ne visa jūsų viešnagė Lietuvoje buvo nufilmuota slaptomis kameromis – pietavote „Neringos“ restorane, o vakarieniavote jau kitoje vietoje.
– Matyt, ne džeimsai bondai dirbo ir, matyt, turėjo mažai laiko. Nespėjo visko užfiksuoti.
Jau ne kartą minėjau, bet pakartosiu dar sykį – nemėgstu švęsti gimtadienių įprastai užstalėje, skambant įvairiems šlovinantiems tostams.
Todėl ir nutariau šiemet išvykti iš Kijevo.
Be to, kaip tik dieną po mano gimtadienio, lapkričio 23-iąją, sukako penkiasdešimt metų, kai aš su tėvais emigravau iš savo mylimo gimtojo Vilniaus į Kanadą.
Todėl sumaniau savo bičiulius ir vaikus supažindinti su Lietuvos istorija.
Greičiausiai labai nustebsite, jei pasakysiu, kad Ukrainoje Lietuvos istoriją žino vos keletas žmonių.
– Sutikite, matyt, nereikėtų burti iš kavos tirščių, kodėl jūs ir jūsų bičiuliai buvo sekami Vilniuje bei Trakų apylinkėse. Tai lėmė jūsų visų glaudūs ryšiai su R.Achmetovu, kurio santykiai su V.Zelenskiu pastaruoju metu itin įtempti.
– Aš bendrauju ne tiktai su juo (R.Achmetovas yra Donecko futbolo klubo „Šachtar“ rėmėjas. – Red.), bet ir su kitais futbolo pasaulio žmonėmis.
Be to, R.Achmetovas yra savininkas televizijos kanalo, kuriame rodoma mano laida „Žodžio laisvė“.
Tai nėra mažai. Bet dirbu jo televizijoje pagal sutartį, o R.Achmetovas tikrai nesikiša į laidos kūrybos procesus.
Tai žmogus, kurį gerbiu ir su kuriuo, kai tik atsiranda proga, pasimatau, pabendrauju. Nors mano gimtadienio dieną jis turėjo reikalų Europoje, vis dėlto atskrido į Vilnių. Buvo užsukęs į vakarienę. Įteikė man gėlių, pasiūlė tostą už žodžio laisvę ir išskrido.
– Galbūt jūsų vizitas Lietuvoje sudomino per prezidento rinkimų kampaniją V.Zelenskį rėmusį oligarchą Ihorą Kolomoiskį, kuris kryžiuoja ietis su R.Achmetovu?
– Manau, I.Kolomoiskis kariauja su R.Achmetovu, nes turi rimtų problemų.
Bet galbūt galima ir tokia versija – mano ir mano bičiulių vizitas Vilniuje sudomino I.Kolomoiskį. Būtų labai nemalonu, tačiau – galbūt.
– Ar šis sukurtas savotiškas detektyvas Lietuvoje atspindi šiandienos situaciją Ukrainoje?
– Manyčiau, labai ir iš esmės atspindi. Pirmiausia tai tiesiog veidrodinis nepakantumo bet kokiai kritikai atspindys.
Prezidentas V.Zelenskis šių metų rudenį ėmėsi iniciatyvos atleisti iš pareigų Aukščiausiosios Rados vadovą Dmytro Razumkovą, o aš pastarąjį pasikviečiau į savo laidą. Nors buvo išklausytos visos konfliktuojančios pusės, nuo tada užsitraukiau prezidento ir jo aplinkos nemalonę.
O kalbant apie jėgas už Ukrainos ribų aš pastaraisiais metais savo priešiškos pozicijos Kremliaus ar Baltarusijos režimo atžvilgiu neslepiu. Todėl neabejotinai ir ten esu užsitarnavęs nemalonę.
– Kaip vertinate įžvalgas, kad prie prasidėjusių neramumų Kijeve ranką galėjo prikišti R.Achmetovas, taip bandydamas pakenkti V.Zelenskiui?
– Kvailystė. Po garsiosios istorijos apie vadinamąjį „Wagnergate“ tyrimą, kurį atliko tiriamosios žurnalistikos svetainė „Bellingcat“, žmonės vėl rinkosi prie Maidano reikalaudami, kad atsistatydintų prezidento administracijos vadovas Andrijus Jermakas.
Pritarčiau nuomonei, kad iš dalies tame „Wagnergate“ dalyvavo buvęs Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, o R.Achmetovui tokia veikla – per smulki.
– Ir jūs, ir jus Vilniuje lydėjusių draugų kompanija prieš kiek daugiau nei dvejus metus akivaizdžiai rėmėte V.Zelenskį.
Kas atsitiko, kad dabar visi tapote tokiais aršiais jo kritikais?
– Žinau viešas savo bičiulių nuostatas prezidento ir jo aplinkos atžvilgiu – ten jauni, menkos kompetencijos žmonės, nepakenčiantys labiau patyrusių asmenų kritikos.
To per V.Zelenskio rinkimų kampaniją tikrai niekas nesitikėjo, todėl dabar daug kas juo ir nusivylė. Tačiau Vilniuje politinių Ukrainos reikalų su draugais tikrai neaptarinėjome.
– Manote, kad Ukrainoje gali kilti ir trečiasis Maidanas?
– Labai norėčiau tikėti, kad ne. Manyčiau, kad visuomenę vis dėlto turėtų suvienyti kolektyvinė išmintis.
Trečiojo Maidano šalis nebepakeltų ir ekonomiškai, ir psichologiškai. Be to, kažin ar būtų išvengta kraujo liejimo. Ukrainiečiai tai tiesiog privalo suprasti.
– Tačiau kaip Ukrainai išgyventi tokioje suirutėje, kai rytuose – karas, o šalies gilumoje žiebiasi nepasitenkinimo valdžia židiniai?
– Į šį klausimą rasti atsakymą – sunkiausia. Bet žmonės kažkaip verčiasi, gyvena.
