Pasaulyje iki šiol skraido du lėktuvai „Bellanca CH-300“, lietuviams geriau žinomi „Lituanicos“ vardu. Tokiu lėktuvu Steponas Darius ir Stasys Girėnas perskrido Atlantą, tačiau jis sudužo taip ir nepasiekęs Lietuvos.
„Bellanca CH-300“ ratai pirmą kartą Lietuvos žemę pasiekė trečiadienio popietę, bet jis ne nusileido, o išriedėjo iš jūrinio konteinerio.
1929 metais pagamintą lėktuvą nusipirko ir iš tolimos Šiaurės į Lietuvą parsigabeno politikas ir lakūnas R.Paksas.
Parašą ant šio lėktuvo pirkimo sutarties jis padėjo birželio 10-ąją, švęsdamas 65-ąjį gimtadienį, o Lietuvoje jo sulaukė tik dabar.
– Kuo svarbus šis lėktuvas? – „Lietuvos rytas“ paklausė ilgai laukta siunta besidžiaugiančio R.Pakso.
– Lėktuvu „Bellanca CH-300“, jį šiek tiek patobulinę, 1933 metais S.Darius ir S.Girėnas perskrido Atlanto vandenyną. Tai – gyva Lietuvos aviacijos istorija.
– Pradėję ieškoti šio modelio lėktuvų, vieną radote Kanados šiaurėje, o kitą – JAV priklausančiose Havajų salose. Jį praėjusią vasarą išbandėte pats, kodėl pasirinkote antrąjį?
– Kai sužinojau apie iki šiol skraidančius du „Bellanca CH-300“, turėjau tikslą pamatyti juos abu. Bandžiau įtikinti jų savininkus, kad mums jis labiau reikalingas negu jiems.
Dar prieš pandemiją mums pavyko nuvykti į Havajus, net paskraidyti šiuo lėktuvu, tačiau vietos aviacijos bendrovė kategoriškai atsisakė jį parduoti.
Havajų avialinijos savo veiklą pradėjo nuo šių lėktuvų, todėl jis ten laikomas relikvija. Kompanijos savininkai į jo restauravimą investavo daug pinigų, padarė gražų kaip saldainį ir naudoja garbės svečiams ir ypač nusipelniusiems šių avialinijų darbuotojams skraidinti.
– Kaip pavyko įsigyti lėktuvą Kanadoje?
– Lėktuvas buvo laikomas maždaug 70 kilometrų nuo Šiaurės ašigalio, miestelyje, kuriame gyvena apie 400 žmonių. Savininkas po ilgų derybų sutiko jį parduoti, tačiau pirkti lėktuvą jo nemačius – kažkas iš fantastikos srities.
Jo apžiūrėti taip pat nebuvo galimybių. Pandemijos metu Kanada visai užsidarė, ypač jos šiaurės regionai. Teko apsispręsti, ar lėktuvą pirkti ten nepabuvus, jo nepamačius, nepačiupinėjus, juo nepaskraidžius.
Pandemija tęsėsi ir priėmiau sprendimą žiūrėti dokumentus, nuotraukas, vaizdo įrašus.
Dar girdėjau, kad kanadiečiai, ypač gyvenantys šiaurėje, neapgaudinėja, todėl nutariau jais pasitikėti ir per savo gimtadienį pasirašiau pirkimo sutartį.
Kanados aviakompanija turi įvairių lėktuvų, kurie skirti šio krašto grožiui parodyti, – skraidina žvejus, turistus ir alpinistus.
„Bellanca“ kompanijos savininkas planavo skraidyti ir pats, ir skraidinti garbingus svečius, tačiau šis lėktuvas nėra pritaikytas 40 ar 45 laipsnių šalčiui. Todėl, mano laimei, jį sutiko parduoti.
– Kaip lėktuvą iš Šiaurės ašigalio parsigabenote į Lietuvą?
– Susidėliojome sudėtingą, tačiau vienintelę įmanomą transportavimo grandinę. Kai Kanadoje baigėsi žiema ir klimato sąlygos šiam lėktuvui jau leido skristi, aviakompanijos savininkas juo nuskrido 2 tūkstančius kilometrų į pietus, į pirmą gyvenamą miestą, ir jį ten paliko.
Kita bendrovė jį ten išrinko, mes užsakėme jūrinį konteinerį, kuris turėjo būti pristatytas į Kalgarį. Tačiau iškilo kitų problemų – Kinija susipyko su JAV, ir toje pakrantėje įstrigo beveik šimtas laivų.
Tuomet viskas sustojo – lėktuvas jau išrinktas, o konteineris vis dar neatkeliavo. Lėktuvą automobiliu iš Vakarų pakrantės teko perkelti į rytinę pakrantę, Monrealį, iš kur jis buvo atplukdytas į Hamburgą Vokietijoje.
Už tai esu dėkingas savo bendražygiams, su kuriais beveik kasdien sulaukdavome žinių, kad atsirado kokių nors kliūčių.
Hamburge jis buvo perkrautas į kitą laivą ir atplukdytas į muitinę. Maniau, kad muitinėje jis dar užtruks porą dienų, bet viskas įvyko greičiau ir šį trečiadienį lėktuvą savo akimis pamačiau pirmą kartą.
– Koks buvo įspūdis?
– Įsimylėjau jį iš karto. Jis atrodo labai geros, net idealios būklės, netgi kvepiantis istorija.
Tai – originalus 1929 metų lėktuvas, kurio serijos numeris 123.
S.Dariaus ir S.Girėno lėktuvas buvo 137.
Šį lėktuvą padėjo rekonstruoti Julius Sakas, prieš karą su tėvais iš Lietuvos emigravęs į JAV. Suradęs vieną „Bellanca“ lūženų jis nusprendė lėktuvą atkurti ir pabaigti juo S.Dariaus ir S.Girėno skrydį – iš Soldino atskristi iki Kauno.
Kai aš išgirdau jo idėją, pagalvojau, kodėl iš Soldino, o ne iš JAV į Kauną? Dar vakar su juo kalbėjau ir pasiūliau įgyvendinti savo svajonę. Jis pažadėjo atvykti į Lietuvą kitais metais.
Statydamas šį lėktuvą J.Sakas jį buvo užregistravęs JAV oro registre ir suteikęs tokį pat numerį, kokį turėjo „Lituanica“, – NR668E.
Bet po kurio laiko konstruktorius jį pardavė kanadiečiui, iš kurio jį ir įsigijau.
– Kada ruošiatės pirmajam skrydžiui?
– Šiuo metu lėktuvas yra Prienuose, aviacijos gamykloje. Darbuotojai jį vėl surinks, kad jis būtų skraidantis, o pakelti jį į orą planuojame kovą.
Išbandysime visais režimais, išsiaiškinsime, kaip jis skrenda, kiek naudoja tepalų ir degalų.
Kai perki naują automobilį, viskas būna parašyta dokumentuose. Šiuo atveju jokių dokumentų nėra – lėktuvas turės įprasti prie manęs, o aš turėsiu įprasti prie jo.
Tai buvo pirmoji svajonė, kuri beveik įgyvendinta.
Antroji svajonė – ne skrydis Soldinas–Kaunas, o skrydis Čikaga–Kaunas. Tai tūkstančiu kilometrų ilgesnis maršrutas, nei skrido S.Darius ir S.Girėnas, nes „Lituanica“ buvo surinkta ir pakrikštyta Čikagoje, tik po to perskrido į Niujorką.
Tam lėktuvą reikėtų paruošti kitais metais. Reikia rasti vietą, kur talpinti degalus, tepalus, jį stiprinti, galvoti, ką pakeisti.
– Iš Čikagos skristumėte pats?
– Norėčiau, kad skristume dviese. Bet žinau, kiek daug iki to reikia padaryti. Čia tokia svajonė, bet svajoti reikia atsargiai, nes svajonės pildosi.
Trečia mano svajonė – kad kiekvienas Lietuvos vaikas ir žmogus turėtų galimybę prisiliesti prie šio lėktuvo – apžiūrėti, nusifotografuoti, o gal ir paskraidyti.
