Tiesa, kartu su S.Šusteriu į Vilnių buvo atskridęs būrys įtakingų Ukrainos politikų, verslininkų, visuomenės veikėjų. Tarp jų, neva tai, buvęs ir – turtingiausias šalies oligarchas Rinatas Achmetovas.
Gimtajame S.Šusterio Vilniuje su juo kartu taip pat lankėsi buvęs Ukrainos vidaus reikalų ministras Arsenas Avakovas, Jevhenas Komarovskis, televizijos prodiuseris Pavlas Jelizarovas, buvęs ministras pirmininkas Volodymyras Hroismanas, buvęs Ukrainos Aukščiausiosios Rados narys Mykola Katerynčukas ir Rusijoje veikiančio Ekonominės analizės instituto prezidentas Andrejus Ilarionovas. „Ukrainskaja pravda“ skelbė, kad S.Šusterio kompanijoje buvęs Lietuvos Seimo narys Emanuelis Zingeris.
„Mano gimtadienis – lapkričio 22 dieną. Bet aš nuo pat vaikystės labai nemėgstu švęsti gimtadienių, užstalių, kai sukaktuvininkas garbinamas tostais, lyg jis būtų jau miręs. Prieš šį gimtadienį prisiminiau, kad 1971 m. Vilniuje savo gimtadienį švenčiau paskutinį kartą, nes kitą dieną, lapkričio 23-ąją, mane tėvai iš Lietuvos išsivežė visam laikui.
Mes emigravome į Kanadą. Todėl nusprendžiau, kad emigracijos penkiasdešimtmetį, o sykiu ir gimtadienį tiesiog privalau paminėti ne bet kur, o būtent savo gimtajame Vilniuje“, – interviu portalui lrytas.lt sakė S.Šusteris.
– Jau visiems žinoma, kad gimtadienį ir emigracijos penkiasdešimtmetį šventėte savo mylimame nuo jaunystės laikų „Neringos“ restorane. Kuo vaišinotės?
– Man padavėjas rekomendavo befstrogeną. O mano vaikai valgė „Kijevo“ kotletus.
– Ką manote, ar legendiniai „Neringos“ „Kijevo“ kotletai atlaikė laiko išbandymus, tokie pats skanūs, kaip jūsų jaunystėje?
– Aš tik paragavau, bet, man pasirodė, kad anais laikais buvo skanesni.
– Sovietmečiu „Neringa“ garsėjo ne tik savo „Kijevo“ kotletu bei kitais patiekalais, bet ir tuo, kad neretai lėkštutėje su duona būdavo įmontuoti mikrofonai. Kažin, ar galėjote tokius įrenginius pastebėti šio savo vizito metu?
– Pasirodo, kad dabar lėkštutėse su duona įmontuojamos filmavimo kameros (juokiasi).
– Jos greičiausiai ir užfiksavo, kad „Neringoje“ lankėtės ne tik su savo vaikais, bet ir su būriu draugų?
– Taip, su manimi buvo atvykęs sūnus, dukra, jos sužadėtinis iš Italijos, o taip pat grupelė draugų bei kolegų.
E.Zingeris mus pakvietė į Žydų muziejų. Mus be galo sužavėjo iš Vilniaus kilusio, Kanadoje gyvenančio dailininko Samuelio Bako drobių ekspozicija. Bent jau aš nesu iki šiol niekur kitur matęs taip unikaliai apšviestų paveikslų.
Prieš tai mes apvažiavome visą Vilnių. Susipažinome su jo prieškario ir naujausių laikų istorija. Lankėmės Žvėryne, kur aš gimiau, pravažiavome pro 15-ąją vidurinę mokyklą, kurią aš baigiau. Ir, žinoma, negalėjome neaplankyti Gedimino kalno, Šv. Onos bažnyčios, Senamiesčio, Stiklių gatvės. Užsukome ir į Užupio respubliką. Perskaičiau ir iš lietuvių kalbos išverčiau savo visai kompanijai jos konstituciją.
Na, o vakarojome, kaip jau sakiau „Neringoje“. Aš net užlipau ant scenos ir padeklamavau Josifo Brodskio, kuris labai mėgo šį restoraną, eilėraštį „Neringoje“.
– Ar Rinatas Achmetovas iš tikrųjų vakarojo su jumis kartu?
– „Neringoje“ aš jo tikrai nemačiau. Bet, supraskit, gerbiu savo svečių privatumą. Prieš skelbdamas tų žmonių, su kuriais vakarieniavome pavardes, privalėčiau jų atsiklausti. Juk tai buvo privati šventė.
– Tačiau Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis užsiminė, esą jūs su savo draugais organizuojate valstybinį perversmą. Gal net apie tarėtės Vilniuje?
– O A.Ilarionovas įsitikinęs, kad video įrašą „Neringoje“ ir kitose Vilniaus bei Trakų vietose, kuriose mes lankėmės, neabejotinai, darė specialiosios tarnybos. Tačiau tikrai – ne Lietuvos. Nemanau, kad ir – Ukrainos. Jeigu pasidarbavo rusų tarnybos, tai, kaip ta medžiaga atsidūrė Ukrainos žiniasklaidoje – didžiulis klausimas.
– Visa tai turint galvoje, taip pat kyla klausimas – kas gi kėsinasi Ukrainoje organizuoti valstybinį perversmą?
– Niekam tas perversmas nereikalingas. Jo reikia tik prezidento V.Zelenskio reitingams. Kas gi šiuolaikinėje Europoje organizuoja perversmus?
– Bet juk ir jūs, ir daugelis Ukrainos žmonių labai tikėjo, kad V.Zelenskis pateisins jų lūkesčius, vesdamas Ukrainą pažangos keliu.
– Deja, pasirodė, kad jis tam dar nesubrendęs ir kažin ar subręs? Jei jo tėvai, pamatę ir išgirdę per televiziją, kad kažkas negražiai kalba apie jį, kritikuoja, jiems iš karto pasidaro bloga. Tuoj pat praneša sūnui ir jis taip pat supyksta. Tai jau panašu į vaikų darželį. Gal net į – lopšelį.
– Kas gi darosi Ukrainoje, kad ji vis nepatenkinta savo prezidentais, vis neišsirenka tokio, kuriuo tikėtų, kuris ją vestų pirmyn?
– Tam reikia brandžios visuomenės. Reikia, kad būtų paisoma žmogaus teisių, kad veiktų teisingumas ir nepriklausomi teismai. Už tai reikia kovoti, nes tokie dalykai iš dangaus nenukrenta.
Jei Lietuva, Latvija ir Estija už savo nepriklausomybę kovojo, o ypač – Lietuva, tai Ukrainai nepriklausomybė nukrito tiesiog, kaip dovana. Dabar gi, nuo 2014 m., jau prasidėjo reali kova už nepriklausomybę.
– Ar jaučiasi Ukrainoje karo pavojus su Rusija?
– Žmones sukausčiusi didžiulė baimė. Juk Rusija – čia pat ir visi puikiai suprantame, ką reiškia turėti tokį kaimyną.
Apskritai, visus ukrainiečius užvaldęs neužtikrintumo jausmas, nežinomybė dėl ateities. Jauni, talentingi žmonės – kas tik gali – išvažiuoja iš šalies.
Taip pat visi puikiai supranta, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas Ukrainos ramybėje nepaliks. Tačiau, kai patys ukrainiečiai tarpusavyje ima vaidytis, jam negali būti didesnės pagalbos kištis į Ukrainos reikalus.
– Kada dabar vėl atvyksite į Lietuvą?
– Kai atšils orai. Mano sūnus šios viešnagės metu labai peršalo ir dėl to mane kaltino. Bet jam labai patiko ir Vilnius, ir Lietuva. Paskutinį kartą jis lankėsi prieš keturiolika metų, kai šventėme jo dvidešimtmetį. Tada buvau jį nuvežęs į Nidą ir Palangą. Norėčiau jį atsivežti dar kartą ir apvažiuoti visą Lietuvą.
Kadangi aš Vilniuje esu įsteigęs fondą, tai vis dažniau pagalvoju, kad reikėtų išsinuomoti nedidelį butą ir lankytis dažniau. Man tikrai labai labai patinka Lietuva.
– Na, būtų keista, jei apie gimtinę kalbėtumėte kitaip.
– Jei būčiau gimęs Baltarusijoje, tikrai nesakyčiau, kad ji man patinka. Ačiū, Dievui, kad gimiau Lietuvoje.
