Anksčiau buvo skelbta, kad partizanas guli Santaros klinikose, jis susirgo COVID-19.
„Tėčiui buvo labai pažeisti plaučiai. Gydytojas sakė, jog stebuklas, kad žmogus su tokiais plaučiais tiek pragyveno. Tris savaites jis kovojo, laukė turbūt, kad mano gimtadienis praeitų“, – lrytas.lt sakė A.Jakavonytė.
Pasak jos, partizano būklė itin stipriai pablogėjo penktadienį.
„Ir kunigą atvedėm, ir aš aplankiau. Šeštadienį, per mano gimtadienį, sukaupė visas jėgas ir dar atsigavo. Kaip stebuklas, atrodo – ir meldėmės, ir pakalbėjome, pyrago suvalgėme“, – prisiminė A.Jakavonytė.
J. Jakavonis gimė Kasčiūnų kaime 1925 m. liepos 10 dieną.
J. Jakavonis nuo devyniolikos metų dalyvavo ginkluotame pasipriešinime. Jis su kitais partizanais tėvų namų kieme 1945 m. įrengė bunkerį, kuris 1945-1946 m. buvo Pietų Lietuvos partizanų vadų vadaviete. Bunkeryje gyveno ir dirbo vadai Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas, buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“.
J. Jakavonis dar buvo pogrindinės spaudos platintoju. Po dvejų metų aktyvios partizaninės kovos, jis 1946 m. gruodžio 8 d. gimtajame kaime, pas kaimyną, buvo enkavedistų suimtas su partizanų spauda.
Po to buvo tardomas ir kankinamas Merkinės milicijos rūsiuose, Varėnoje, o galiausiai ir Vilniaus KGB rūsiuose. Ištvėręs baisius kankinimus, J. Jakavonis neišdavė nė vieno bendražygio.
Bolševikinės valdžios buvo nuteistas – nuo 1946 m. buvo išsiųstas kalėti į Sibiro kalėjimus. Iš tremties su šeima Į Lietuvą grįžo 1959 m.
1988 m., prasidėjus Atgimimui, J. Jakavonis įsitraukė į Sąjūdžio veiklą. Šalia jo namų buvo atkastas ir įrengtas bunkeris, buvusi Pietų Lietuvos partizanų vadavietė.
Kaip rašė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, J. Jakavonis ginkluoto pasipriešinimo okupantams kelią pasirinko būdamas 19-os metų, 1944 lapkričio 16 d. tapdamas Adolfo Ramanausko-Vanago būrio partizanu.
1945 m. J. Jakavonis kartu su kitais partizanais savo tėvų sodyboje įrengė bunkerį, į kurį po 1945 m. birželio 14 d. vykusio Varčios mūšio buvo perkeltas A. Ramanausko-Vanago vadovaujamas Merkio rinktinės štabas, o vėliau, 1946 m. pradžioje, čia apsigyveno A apygardos vadas pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Šiame bunkeryje buvo spausdinamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“, atsišaukimai prieš rinkimus į sovietų valdžią.
J. Jakavonis buvo svarbus Merkio rinktinės štabo ryšininkas, lydėdavo partizanus po kaimus ir keldavo juos per šalia esančią Merkio upę, platino atsišaukimus ir partizaninę spaudą, teikė žinias apie sovietų represinių struktūrų darbuotojų judėjimą.
1946 m. gruodžio 8 d. nešdamas pogrindinę spaudą, pakliuvo į NKVD pasalą ir buvo suimtas. Kalintas Merkinėje, po to – Varėnoje, Vilniuje.
Merkio rinktinės štabo dienoraštyje A. Ramanauskas-Vanagas rašė: „Sužinojom, kad š. mėn. [gruodžio] 8 d. pas ūkininką paimtas gyvas ryšininkas partizanas Tigras… Tigras daug žino. Jeigu išduotų, būtų blogai. Tačiau juo pasitikim. Jis neišduos“. Merkio rinktinės štabo dienoraštyje Tigras ne kartą minimas kaip patikimas, veiklus partizanas ir ryšininkas.
1947 m. kovo 27 sovietų karo tribunolas Juozą Jakavonį nuteisė 10 m. kalėti lageryje ir 5 m. tremties. Kalintas Kolymoje (Magadano sr.), tremtyje buvo Grigorjevkoje (Krasnojarsko kraštas), 1959 m. grįžo į Lietuvą.
1988 m. tapo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, 1990 m. – atkurto Lietuvos Laisvės sąjūdžio nariu. 2005 m. parašė atsiminimų knygą „Šalia mirties“. 1998 m. pripažintas kariu savanoriu, apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, 2000 m. – Lietuvos kariuomenės kūrėjo medaliu, 2018 m. kartu su šešiais bendražygiais tapo „Laisvės“ premijos laureatu.
