Nuo 2015 metų rugsėjo 23-iosios iki 2016 metų gegužės 7 dienos tuometis koncerno „MG Baltic“ valdybos narys Raimondas Kurlianskis ne kartą buvo susitikęs su tada Liberalų sąjūdžiui vadovavusiu Seimo nariu Eligijumi Masiuliu.
Verslininkas ne kartą prašė, o politikas pažadėjo pagalbą priimant reikalingus sprendimus.
Vilniaus apygardos teisme (VAT) sakydamas baigiamąją kalbą trečius metus nagrinėjamos politinės korupcijos bylos esmę trumpai apibūdino prokuroras Justas Laucius.
Nenurodė pinigų sumos
Prokuroro teigimu, 106 tūkst. 200 eurų, kuriuos 2016 metų gegužės 10-ąją R.Kurlianskis degtinės dėžutėje perdavė E.Masiuliui, buvo skirti tiek asmeniškai šiam politikui, tiek Liberalų sąjūdžio rinkimų kampanijai finansuoti.
J.Laucius teigė, kad tai įrodo kriminalinės žvalgybos metu surinkta informacija: „Susitikimuose vienas prašė, o kitas pažadėjo, bet nebuvo duomenų, ar kalbama apie materialų, ar nematerialų kyšį.“
Iki pat tyrimo pabaigos nebuvo žinoma ir pinigų suma, kurią E.Masiulis vadina paskola, o prokurorai – kyšiu.
Prokuroras atmetė anksčiau advokatų išsakytas abejones dėl kriminalinės žvalgybos veiksmų trukmės ir teisėtumo: „Kriminalinė žvalgyba gali tęstis tol, kol surenkama pakankamai įrodymų, kad stebimą asmenį būtų galima patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Ikiteisminis tyrimas pradedamas tada, kai yra bent minimalus nusikaltimo požymis.“
Tiriant didžiausią politinės korupcijos bylą kriminalinė žvalgyba truko ilgą laiką, nes, J.Lauciaus teigimu, „Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai buvo susidūrę su sistemine korupcija, todėl reikėjo išsiaiškinti daug reikšmingų aplinkybių: organizuotumo laipsnį, stambų mastą, aukštas pareigas einančių asmenų dalyvavimą“.
Restoranas – vieša vieta?
Teisiamųjų suole atsidūrę tuomečiai Seimo nariai E.Masiulis, Gintaras Steponavičius ir dabartinis Seimo narys Vytautas Gapšys buvo stebimi kavinėse, restoranuose, buvo klausomasi jų telefono pokalbių.
Kaltinime teigiama, kad susitikdami su verslininkais šie Seimo nariai laikėsi slaptumo, nors dėl to viename teismo posėdžių buvo kilę nemažai diskusijų.
Advokatai atkreipė dėmesį, kad dėl susitikimų jie tardavosi telefonu, vieni kitiems rašė žinutes, o susitikdavo viešose vietose – kavinėse ir restoranuose.
Teisme apklausti Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnai ir prokuroras J.Laucius tvirtino, kad nors restoranas laikomas vieša vieta, tai gali būti ir vieta, kur pokalbio dalyviai jaučiasi saugūs.
Prokuroras atkreipė dėmesį, kad jie kalbėdavosi neviešuose verslininkų ir politikų susitikimuose, jie nebuvo įrašyti į Seimo narių darbotvarkę.
Konspiracija laikoma ir tai, kad dažnai bendraudavę vyrai vienas kitą kartais vadino pravardėmis – G.Steponavičius žinutėse buvo vadinamas Stiopa.
Įkliuvo ir be sekimo
Byloje teigiama, kad su Liberalų sąjūdžio vadovu E.Masiuliu ir vienu Darbo partijos lyderių susitikęs R.Kurlianskis siekė palankių sprendimų Seime svarstant Vartojimo kredito įstatymą, Pelno mokesčio įstatymą, kelio Vilnius–Utena rekonstrukcijos projektą.
Vartojimo kredito įstatymo projektą Seimui buvo pateikęs Liberalų sąjūdžio frakcijai tuo metu priklausęs Šarūnas Gustainis. Jis vienintelis iš teisiamų politikų nebuvo sekamas.
Pareigūnai užfiksavo tik vieną jo pokalbį su E.Masiuliu, nes tuo metu jie klausėsi Liberalų sąjūdžio lyderio pokalbių.
Kaltinimai Š.Gustainiui pareikšti pradėjus aiškintis Vartojimo kredito įstatymo pataisų pateikimo aplinkybes.
Atsilyginti galima bet kada
R.Kurlianskis ankstesniame teismo posėdyje stebėjosi, kad yra kaltinimas E.Masiulio papirkimu už veiksmus, kurių rezultatas jo neturėjo tenkinti: „Š.Gustainio pateikta Vartojimo kredito įstatymo pataisa buvo atmesta, o balsuodami dėl kelio Vilnius–Utena rekonstrukcijos projekto liberalai susilaikė.“
„Būtina nustatyti, ko siekiama siūlant kyšį ir ko pageidauja kyšio davėjas. Kyšis gali būti pasiūlytas tiek prieš pageidaujamų veiksmų atlikimą, tiek po jų.
Kyšį galima duoti ne tik už tai, kad kas nors atliktų, bet ir už tai, kad neatliktų kokių nors veiksmų“, – į tai atsakė J.Laucius.
Nors nemažai byloje esančių pokalbių įrašų prastos kokybės ir sunkiai suprantami, J.Lauciaus teigimu, tai – geriausias neteisėtų verslininkų ir politikų susitarimų įrodymas.
