Ginčijamame Vilniaus miesto sprendime buvo nurodyta, kad jis priimtas gavus Valstybės saugumo departamento riboto naudojimo informaciją apie galimas grėsmes valstybės ir visuomenės saugumui bei viešajai tvarkai.
Teismas konstatavo, kad teisė į susirinkimų laisvę yra fundamentali teisė demokratinėje visuomenėje, ji gali būti ribojama tik kai siekiama užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams arba apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, kitų asmenų teises ir laisves ir toks ribojimas yra būtinas.
Teismo teigimu, šioms vertybėms galinti kilti grėsmė turi būti reali, paremta motyvuotomis faktinėmis išvadomis, jos egzistavimą ir dydį privalo įrodyti susirinkimo laisvę ribojantis subjektas. Hipotetinė viešosios tvarkos pažeidimo rizika nėra teisėtas pagrindas riboti teisę į susirinkimo laisvę.
Šiuo atveju skundžiamas savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas buvo grindžiamas ne objektyviais tam tikrais faktais, skaičiavimais, specialistų tyrimais ir panašiomis priemonėmis gautais duomenimis, o iš esmės abstrakčiais argumentais, prielaidomis, samprotavimais, t. y. subjektyvaus pobūdžio vertinimais arba mažareikšmiais galimais įstaigų veiklos sutrikimais.
Teisme Vilniaus miesto savivaldybės administracija neįrodė, kad grėsmė yra tokia didelė, kad būtų neįmanoma užtikrinti visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos, todėl R. Grinevičiaus skundas buvo patenkintas.
Šis sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Sprendimui įsiteisėjus, ateityje Vilniaus miesto savivaldybės administracija, išduodama sprendimus dėl organizuojamų mitingų suderinimo, turės atsižvelgti į šį teismo priimtą sprendimą.
