Ypač piktnaudžiaujama ieškiniais dėl neva asmens teisių pažeidimų, o tai daro didžiausią žalą žiniasklaidai. Europos Komisija ketina pateikti naujų teisės normų, kuriomis siekiama apsaugoti žurnalistus ir pilietinę visuomenę nuo tokių ieškinių.
Į tai reagavo ir Lietuvos teisingumo ministerija – parengė įstatymų pakeitimų projektus, kurie turėtų apsaugoti žurnalistus nuo persekiojimo už kritiką. Regis, pačiu laiku.
Mat šiomis dienomis nuskambėjo konkretus žiniasklaidos dusinimo skundais atvejis, o tai paskatino žurnalistus skambinti pavojaus varpais dėl valdžios įstaigų sprendimais siaurinamos visuomenės teisės į informaciją.
Garsiai prabilti žiniasklaidos atstovus paskatino solidarumas su naujienų portalo „Atvira Klaipėda“ redakcija, kuriai teko kone porą metų gintis nuo publikacija nepatenkinto asmens skundų ir jo pretenzijas tenkinusių žiniasklaidos prievaizdų, teismų sprendimų.
„Atvira Klaipėda“ rėmėsi Viešųjų pirkimų tarnyba, nustačiusia, kad viena uostamiesčio savivaldybės bendrovės „Gatvių apšvietimas“ 1,375 mln. eurų vertės sutartis su įmone „Namų ūkis“ (dabar „Ecomas“) dėl dekoratyvinių apšvietimo atramų pažeidžia skaidrumo principą, ir rekomendavusia ją nutraukti.
Šitokių istorijų Lietuvoje kasmet nutinka šimtai, publikacijų apie tai galybė, bet šis atvejis tapo išskirtinis todėl, kad vienintelis „Ecomo“ akcininkas Klaipėdos politikas ėmė skųstis, kad publikacija gali daryti įtaką viešiesiems pirkimams, ir dėl to, jog be jo sutikimo buvo paviešinti asmens duomenys.
Plika akimi matyti, kad ieškoma lazdos, kuria būtų galima mušti žurnalistus už kritiką. Bet paradoksas, kad ant šio kabliuko užkibo Žurnalistų etikos inspektoriaus (ŽEI) tarnyba, kuri neįžvelgė garbės ir orumo pažeidimo, bet konstatavo, jog publikacijos tikslas galėjęs būti pasiektas ir neatskleidus asmens duomenų.
Tarnyba skyrė „Atvirai Klaipėdai“ papeikimą, kurį redakcija teismo prašė panaikinti. Juk toks precedentas žiniasklaidai labai pavojingas – ko vertos bus kritinės publikacijos, jei tektų jas rašyti neminint įtariamų pažeidimais asmenų pavardžių?
Už savo ir visos žiniasklaidos teises „Atvira Klaipėda“ teismuose kovojo ilgai, bet nesėkmingai.
Neseniai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti žemesnės teismo instancijos sprendimą. Žurnalistams dar priteista padengti bylinėjimosi išlaidas.
Panašių atvejų daugybė ir net jei teismuose žurnalistams pavyksta įrodyti savo tiesą, vis viena jiems padaroma didžiulė žala, nes tenka patirti nemažai išlaidų ir sugaišti daug laiko teisiniams raštams, bylinėjimuisi, nekalbant jau apie psichologinę skriaudą.
Antai „Lietuvos rytas“ galiausiai apsigynė nuo mirusio verslininko R.Karpavičiaus palikimo dramoje įtartiną vaidmenį, kaip galvoja jo pirmoji šeima, suvaidinusio buvusio Klaipėdos politiko V.Anužio skundų lavinos, bet teko nueiti kryžiaus kelius.
Kam tiktai nebuvo skundžiamas „Lietuvos rytas“ ir naujienų portalas lrytas.lt dėl žurnalistinių tyrimų apie kovą dėl R.Karpavičiaus palikimo – ir prokuratūrai, ir kriminalinei policijai, ir žurnalistų etikos sargams, ir teismams.
Kai prokurorai ir kriminalinės policijos tyrėjai nepanoro tapti keršto straipsnių autorei įrankiu ir nutraukė tyrimus, V.Anužis apskundė ir pareigūnus.
Visas jo pretenzijas atmetė ir Vilniaus miesto apylinkės teismas, o neseniai ir Vilniaus apygardos administracinis teismas paskelbė jam nepalankų sprendimą.
Atskiro dėmesio šioje istorijoje nusipelno seniai prieštaringai vertinamos Visuomenės informavimo etikos asociacijos komisijos (VIEAK) ir jos vadovės V.Žukienės, kurios pasirašytus sprendimus pastaraisiais metais masiškai naikina teismai, vaidmuo.
Komisijos vadovė įžvelgė etikos pažeidimą dėl straipsnio pavadinimo, klausiančio, ar ligonis nepatikėjo šarlatanu, nors V.Anužio, viešai prisistatančio gydytoju, bet neturinčio tokios veiklos licencijos, pavardė nė nepaminėta.
Apygardos teismas apgynė žurnalistų teisę naudoti vaizdingus apibūdinimus, o etikos prievaizdų sprendimą pripažino neteisėtu ir nepagrįstu. Vis dėlto tokios pergalės žiniasklaidai atsieina labai sunkiai ir brangiai, o portalo „Atvira Klaipėda“ atvejis parodė, kad neretai teismai grynai formaliai vertina kiekvieną skundžiamą žodį.
Tai ypač pastebima tada, kai skundikai sulaukia pritarimo ne tik žurnalistinę etiką, bet ir visuomenės teisę žinoti turinčiose ginti priežiūros institucijose VIAEK ir ŽEI.
Kyla klausimas, kam iš viso reikia net dviejų mokesčių mokėtojų išlaikomų įtaigų, kurios gali būti suinteresuotos didinti tiriamų skundų skaičių, abi imasi tirti tą patį atvejį, nes imituojant didelį darbo krūvį galima prašyti ir didesnio finansavimo.
Taigi apsaugoti žurnalistus nuo persekiojimo kodeksų pataisomis gali ir nepakakti. Turi būti aiškiau apibrėžta ir visuomenės teisė ginti viešąją interesą, ir neleidžiama blokuoti informacijos apie galimus pažeidimus formaliu kabinėjimusi prie žurnalistų.
