Rusiško popso atlikėjas F.Kirkorovas įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą Lietuvoje, nes koncertuoja Kryme, pateisina šios teritorijos okupaciją. Jo mėginimai teisme panaikinti draudimą atvykti į mūsų šalį koncertuoti baigėsi nesėkme.
Nors galima abejoti, ar reikia ir tokius atlikėjus, kaip F.Kirkorovas, paskelbti nepageidaujamais – Lietuva šiuo požiūriu turbūt pirmauja ES – jo ir vieno geriausių pasaulyje laikomo pianisto N.Luganskio negalima lyginti nė iš tolo.
Kaip vertinti, kai vakarietiškos demokratijos gynėjus vaizduojantys veikėjai ima reikalauti nekviesti į Lietuvą muzikanto, kurio sutikimas atvykti koncertuoti – didesnė garbė mūsų šaliai nei jam.
Po visą pasaulį gastroliuojantis N.Luganskis tikrai nepražus be koncertų Lietuvoje, niekur kitur jam durys nebus užtrenktos ir Vakaruose nebent pasukinės pirštą prie smilkinio išgirdę, kad pas mus nekviečiamas tokio lygio muzikantas vien todėl, kad prieš keletą metų jis grojo vaikams Donbase. Estams nė į galvą nešovė, kad tai gali būti kliūtis jo koncertui pernai lapkritį Taline.
N.Luganskis niekur pasaulyje neįtrauktas į jokius nepageidaujamų asmenų sąrašus. Be to, jei Krymas tarptautinės bendruomenės pripažįstamas Rusijos aneksuota Ukrainos teritorija, Donbaso statusas kitoks – tai separatistų kontroliuojamas regionas, jo gyventojai – Ukrainos piliečiai, jokių sankcijų už koncertus jiems nėra numatyta.
Žinoma, į tokią teritoriją be separatistų leidimo joks muzikantas nenuvyks, bet tai jų teisė rinktis. Galima svarstyti, kad taip netiesiogiai remiama Rusijos agresija prieš Ukrainą, daug blogiau, kai meno žmonės dar ir viešai palaiko tokią politiką.
N.Luganskis to nedarė, tik koncertavo, todėl atrodome jau šventesni už patį Šventąjį Tėvą arba didesni Ukrainos patriotai už pačius ukrainiečius, kai sugalvojame bausti Rusijos meno žvaigždes už kokius nors mums nepatinkančius jų poelgius.
Triukšmą pirmosios sukėlė Lietuvoje veikiančios ukrainiečių ir patriotinėmis ar euroatlantinėmis save laikančios organizacijos. Demokratinėje šalyje visi turi teisę reikšti savo nuomonę, tik blogai, kai visokios abejotinos politinės iniciatyvos ima diktuoti jau ir valdžios dienotvarkę.
Seimo Kultūros komiteto pirmininkas V.Juozapaitis, pats būdamas muzikantas, ėmė priekaištauti N.Luganskiui už tai, kad jis neva nesuvokia savo atsakomybės ir daro didžiulę žalą kalbomis, jog menas ir politika neturi nieko bendra, negana to, dar ir dėl aukų Donbase kaltomis laiko abi kariaujančias puses.
Gal N.Luganskis neteisus, bet ar V.Juozapaitis turi teisę uždrausti jam galvoti kitaip nei jis? Būtų galima numoti ranka, jei taip kalbėtų privatus asmuo, bet tai Seimo Kultūros komiteto pirmininko pareiškimas.
Reagavo ir kultūros ministras S.Kairys, pakvietęs koncertinių įstaigų vadovus kalbėtis apie kriterijus parenkant Lietuvoje koncertuojančius atlikėjus. Jis žada nesigriebti cenzūros, bet čia pat priduria, kad įstaigos turėtų atidžiau rinktis atlikėjus, o vienas kriterijų galėtų būti jų koncertavimas užimtose Ukrainos teritorijose.
Ar tai ne politinis spaudimas imtis cenzūros, kuris panašus į Kremliaus režimo metodus, ir net primena dar gūdesnius sovietinius menininkų laisvės varžymo laikus? Nobelio literatūros premijos laureatui, tiesa, jos atsisakiusiam, J.P.Sartre'ui pakako pasipiktinti Sovietų Sąjungos invazija į Čekoslovakiją 1968 metais ir jis akimoju iš didžiulio Maskvos draugo tapo priešu, kurio ir pavardės geriau neminėti.
Turbūt iki tokio menininkų skirstymo į savus ir priešus nenusirisime, bet noras politizuoti meną stiprėja. Tuo puola naudotis ir kai kurie talentu nesugebantys sau kelio prasiskinti meno pasaulio žmonės – ekspertų komisijoms neskyrus jų projektams finansavimo, žiūrėk, skundžiasi, kur tik gali, baksnodami pirštu į savo sumanymo patriotiškumą, politinę svarbą.
Dar 1972 metais „Nemuno“ žurnale paskelbtame sovietinę valdžią užrūstinusiame straipsnyje „Talento mįslės“ politiko A.Kubiliaus tėvas literatūrologas V.Kubilius aiškino, kad talento stokojantis ir tariamu savo kūrybos politiniu aktualumu mosikuojantis menininkas tik kompromituoja svarbias visuomenei temas.
Prabėgo pusė amžiaus, o V.Kubiliaus mintys vėl aktualios. Ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje vertinant meninę kūrybą prizais ir premijomis menininko talentą ima gožti politinis korektiškumas, teisingas mąstymas, pažangios idėjos visuomeninė svarba.
Turbūt vartosi kapuose praeities laikų genijai. Juk talentas – svarbiausias meno kriterijus, visa kita – antraeiliai dalykai.
