Nagrinėtoje byloje Lietuvos Respublikos pilietė (pareiškėja) Slovėnijos Respublikoje sudarė santuoką su Slovėnijos Respublikos piliečiu ir pasirinko vyro pavardę, kurioje viena iš raidžių turi diakritinį ženklą „'“. Pareiškėja kreipėsi į Panevėžio savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių prašydama įtraukti į apskaitą jos užsienyje sudarytą santuoką ir pakeisti pavardę į naują, tačiau Panevėžio savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius atsisakė tenkinti prašymą, nurodęs, kad pasirinktos pavardės dėl klaviatūroje nesančių raidžių techniškai įrašyti negalima.
Kreipdamasi į teismą pareiškėja prašė panaikinti šį atsisakymą ir įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrių išduoti santuokos sudarymo įrašą su jos pageidaujama pavarde. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos reikalavimą, apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
VĮ Registrų centras Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė kasacinį skundą motyvuodamas tuo, kad piliečio vardas asmens dokumentuose privalo būti rašomas valstybine kalba, bendrinės lietuvių kalbos tartį atitinkančiais lietuviškais rašmenimis. Tuo atveju, jeigu dokumentas išduotas užsienio valstybės, jis turi būti perrašomas pagal lietuvių kalbai artimiausią tarimą jam suteikiant lietuvišką gramatinį pavidalą – kitų valstybių piliečių asmenvardžius į oficialius dokumentus perrašant lotyniškos abėcėlės rašmenimis paraidžiui be diakritinių ženklų.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad Civilinės būklės aktų registravimo taisyklės, nors ir detalizuoja, kaip turi būti daromi civilinės būklės aktų įrašai, kai yra registruojami ar įtraukiami į apskaitą Lietuvos Respublikos piliečių ir atitinkamai užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės bei jų vaikų civilinės būklės aktai, vis dėlto neapibrėžia, kaip šiuose įrašuose turėtų būti rašoma Lietuvos Respublikos pilietės pavardė, kai Lietuvos Respublikos pilietė, sudariusi santuoką su užsienio valstybės piliečiu, pasirenka vyro pavardę.
Nors tokioje situacijoje civilinės būklės aktų įrašuose rašoma Lietuvos Respublikos pilietės pavardė, jos vyro (užsienio piliečio) pavardės pasirinkimas lemia, kad santuokos sudarymo įraše turi būti įrašyta pasirinkta vyro (užsienio valstybės piliečio) pavardė, todėl tokiu atveju taikytinos tokios pat taisyklės kaip ir registruojant ar įtraukiant į apskaitą užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės bei jų vaikų civilinės būklės aktus.
Kasacinis teismas nurodė, kad Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių 23 punktas nedraudžia rašyti pavardę lotyniško pagrindo rašmenimis su diakritiniais ženklais, tačiau tik suteikia civilinės būklės aktus registruojančioms institucijoms teisę to nedaryti tuo atveju, kai nėra techninių galimybių. Taisyklės neapibrėžia techninių galimybių nebuvimo atvejų, nepateikia tokių atvejų apibrėžties kriterijų ar jų pavyzdinio sąrašo. Vis dėlto teisės normos analizė nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad bet koks diakritinis ženklas, kuris nėra naudojamas lietuvių kalbos abėcėlėje, pats savaime, automatiškai turi būti vertinamas kaip techniškai neįmanomas įrašyti ženklas.
Kasacinis teismas nusprendė, kad civilinės būklės aktus registruojančioms institucijoms suteikta teisė atsisakyti sudaryti civilinės būklės akto įrašą be diakritinio ženklo, jei nėra techninių galimybių, vertintina kaip asmens teises siaurinanti teisės norma, todėl turi būti aiškinama siaurai. Jeigu civilinės būklės aktą registruojanti institucija remiasi tuo, jog vardas ir (ar) pavardė negali būti perrašyti lotyniško pagrindo rašmenimis iš asmens tapatybės dokumento ar užsienio valstybės institucijos išduoto atitinkamo dokumento su diakritiniais ženklais, nes jų techniškai įrašyti negalima, tai, kilus ginčui, turi šias aplinkybes įrodyti.
Nors nagrinėjamoje byloje suinteresuoti asmenys teigė, jog techniškai nėra įmanoma įrašyti ginčo raidės su diakritiniu ženklu, tačiau, įsiteisėjus apeliacinės instancijos teismo nutarčiai, pirmosios instancijos teismo sprendimą įvykdė, atlikdami civilinės būklės akto pakeitimą. Ši aplinkybė patvirtina, kad iš esmės tokį įrašą padaryti galima, nors ir dedant papildomų administracinių ar organizacinių pastangų. Suinteresuoti asmenys byloje taip pat nepateikė įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad šios pastangos lemtų itin neproporcingas sąnaudas.
Kasacinis teismas, remdamas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) formuojama praktika, taip pat konstatavo, kad techninių galimybių nebuvimas nėra legitimus pagrindas pateisinti nacionalinėmis taisyklėmis sukeliamus laisvo asmenų judėjimo ribojimus. Kasacinis teismas pripažino nepagrįstais VĮ Registrų centro kasacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai selektyviai taikė ESTT suformuotus Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 21 straipsnyje įtvirtinto asmenų laisvo judėjimo principo ribojimo kriterijus.
Teismai vertino ir nustatinėjo tiek aplinkybę, ar suinteresuoto asmens atsisakymas pakeisti pareiškėjos pavardę ir išduoti santuokos sudarymo įrašą su pareiškėjos pasirinkta vyro pavarde gali sukelti rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų, tiek ir aplinkybę, ar toks atsisakymas būtinas siekiant apsaugoti nacionalinės teisės aktais ginamus interesus ir yra proporcingas teisėtai siekiamam tikslui.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad nors vardų ir pavardžių rašybos srityje ES valstybės narės turi didelę diskreciją, tačiau akivaizdu, kad ši diskrecija neturi sukelti asmenims rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų bei lemti ES piliečių teisės laisvai judėti ir apsigyventi visose valstybėse narėse neproporcingo ribojimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinis teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams peržiūrėti. Kasacinio teismo pagrindinė paskirtis – užtikrinti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką valstybėje. Į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą atrenkamos tik sudėtingiausios ir reikšmingiausios teismų praktikai bylos.
Remdamasis procesą reglamentuojančiais įstatymais, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu.
