Praėjus dviem dešimtmečiams tam reikalingas teisinis reguliavimas išlieka nepriimtas – dėl dokumentų keitimo vis dar susiduriama su biurokratinėmis kliūtimis, o dėl nepatvirtinto lyties tapatumo sutrikimo diagnozavimo ir gydymo aprašo translyčiai asmenys negali gauti jiems reikalingų sveikatos priežiūros paslaugų, pavyzdžiui, pakaitinės hormonų terapijos.
Tačiau padėtį taisyti imasi Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), iš stalčių gilumos vėl išsitraukdama dar prie buvusio ministro Aurelijaus Verygos parengtą, tačiau niekur toli nenuėjusį įsakymą, kuriuo patvirtinama medicininių paslaugų translyčiams asmenims teikimo tvarka.
Savo ruožtu Teisingumo ministerija (TM) toliau buksuoja – nors įstatymo projektas dėl supaprastintos dokumentų keitimo tvarkos parengtas dar 2017 metais, kol kas jis lieka toliau dulkėti stalčiuose.
„Kalbant bendrai apie translyčių situaciją Lietuvoje, reikia pasakyti, kad sprendimai priimami ypač lėtai. Atskirų ministrų patvirtintos tvarkos ar įsakymai turėtų sureguliuoti specifiškesnius klausimus, pavyzdžiui, hormonų skyrimą, operacijas atliekančių chirurgų veiklą“, – sako Lietuvos žmogaus teisių centro (LŽTC) projektų vadovė teisininkė Monika Guliakaitė.
Kelias prasidėjo dar prieš 20 metų
Translyčiai asmenys savo tapatybę sieja ne su biologine lytimi, o su lytine tapatybe. Paprasčiau tariant, biologinė lytis yra identifikuojama gimimo metu ir ją atpažįstame pagal asmens išvaizdą, lytinius organus. Tačiau yra ir tokių žmonių, kurių lytinės tapatybės pajautimas nesutampa su jų biologine lytimi – jie save tapatina su tokia lytimi, kokia jaučiasi.
Visi translyčiai asmenys pageidauja pasikeisti asmens tapatybės dokumentus, kad šie atspindėtų jų lytinę tapatybę, o ne biologinę lytį. O dalis jų nori atlikti ir lyties keitimą apimančias įvairias procedūras, įskaitant pakaitinę hormonų terapiją ar chirurginę lyties keitimo operaciją.
„Ne visi translyčiai pageidauja chirurginių procedūrų. Tokių žmonių, iš mano patirties, yra tik apie 10 proc. Žmogui svarbiausia, kad visuomenė jį matytų taip, kaip jis mato save. Visiems prioritetas yra asmens tapatybės dokumentai. O medicininės paslaugos kiekvienam priklauso pagal poreikį – tai yra psichologo konsultacijos, pakaitinė hormonų terapija...
Pavyzdžiui, šiuo metu hormoniniai preparatai Lietuvoje egzistuoja, tiesiog endokrinologai jų neskiria, nes nėra patvirtintas taip vadinamas gydymo aprašas“, – portalui lrytas.lt aiškino Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius.
Nors įpareigojimas įstatymu sureguliuoti lyties keitimo sąlygas ir tvarką numatytas dar 2001 metais įsigaliojusiame Civilinio kodekso straipsnyje, iki šios dienos toks teisinis reguliavimas išlieka nepriimtas.
Tuomet nustatyta, kad nesusituokęs pilnametis asmuo turi teisę medicininiu būdu pakeisti savo lytį, jeigu tai mediciniškai įmanoma. Šis straipsnis taip pat numato, kad lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymai. Lyties pakeitimo įstatymo projektą dar 2003 metais parengė SAM, tačiau galiausiai jis buvo išimtas iš Seimo darbotvarkės.
Viltis translyčiams asmenims įsižiebė 2007 metais, kai Lietuva, neužtikrinusi šių asmenų teisių, pralaimėjo istorinę bylą Strasbūre. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) pripažino, kad įteisinusi lyties keitimą, bet nepriėmusi tokią procedūrą reguliuojančio įstatymo, šalis pažeidė transseksualaus piliečio teises.
Pirmasis žingsnis link pokyčių buvo žengtas dar po dešimtmečio – 2017-aisiais – kai tuometis premjeras Saulius Skvernelis pavedė TM ir SAM parengti teisės aktų, reglamentuojančių lyties pakeitimo procedūrą, projektus, siekiant ištaisyti Civiliniame kodekse įtvirtintą, bet neveikiančią nuostatą. Tiesa, ir šie projektai, net nepasiekę Seimo, taip ir nebuvo priimti.
Susiduria su teisinėmis spragomis, tačiau jų spręsti neskubama
Lyties pakeitimo procesas, kaip jau minėta, apima du aspektus – asmens tapatybės dokumentų pakeitimą (teisinis aspektas) ir medicininį lyties keitimą (medicininis aspektas). Nors keisti lytį Lietuvoje įstatymai nedraudžia, norintys tai padaryti su problemomis susiduria tiek vienoje, tiek kitoje pusėje.
Kalbant apie teisinį aspektą, translyčiai asmenys priversti susidurti su teisinėmis spragomis – kiekvienas, kuris nori pasikeisti dokumentus, privalo kreiptis į teismą. O tai kainuoja ne tik laiką, bet ir pinigus.
2017 metų pavasarį nacionaliniai teismai priėmė du istorinius sprendimus, kuriais civilinės metrikacijos įstaigos įpareigotos translyčiams asmenims išduoti naujus asmens tapatybės dokumentus be privalomojo chirurginės operacijos reikalavimo.
Tačiau, nors translyčiai asmenys dabar gali pasikeisti lytį tik teisiniu, o nebūtinai ir medicininiu būdu, jie vis dar turi tai daryti per teismus. Pirmiausia, tam reikalinga psichiatro diagnozė, advokatas ir tik po 6–8 mėnesius trunkančio teisminio proceso išduodama nauja tapatybės kortelė. Siekiama, kad dokumentus būtų galima pasikeisti administracine tvarka.
„Teismai dabar remiasi psichiatro diagnoze, nes Lietuvoje tai vis dar laikoma psichikos sutrikimu. Bet iš esmės laikomasi pozicijos, kad tai neturėtų būti teisminis procesas. Tai turėtų vykti administracine tvarka“, – portalui lrytas.lt sakė T.V.Raskevičius.
LŽTC projektų vadovė teisininkė M.Guliakaitė pažymi, kad dėl šios spragos apkraunama ir šalies teismų sistema, todėl šis pokytis būtų svarbus ir naudingas tiek translyčių bendruomenei, tiek valstybei, siekiančiai, jog jos teismų sistema nebūtų apkrauta teismų kompetencijos nereikalaujančiais posėdžiais ir sprendimais.
„Dokumentų keitimo klausimas yra labai svarbus. Įsivaizduokite žmogų, kuris yra pradėjęs, pavyzdžiui, hormonų terapiją, yra vizualiai pasikeitęs, tačiau įrašai asmens dokumentuose neatitinka žmogaus išvaizdos. Kaip keliauti oro uostuose? Kaip įsidarbinti? Galų gale, kaip gauti tinkamas sveikatos paslaugas, susijusias su lytine sveikata?“ – klausė LŽTC atstovė.
Be to, tvirtinama, kad vien asmens tapatybės dokumentų pakeitimas translyčiams asmenims yra nepakankamas – jiems turi būti užtikrinama teisė realizuoti save. 2017 metais parengtame Asmens lytinės tapatybės pripažinimo įstatymo projekte numatoma, kad kartu įsigaliotų ir draudimas diskriminuoti žmones dėl jų lyties bei lytinės tapatybės.
Aiškinama, kad nors naujus asmens tapatybės dokumentus įgijęs translytis asmuo teisiškai tampa kitos lyties, tačiau gyvenimiškose situacijose susiduriama su įvairiausiais sunkumais. Ši problema aktuali tiek gaunant sveikatos priežiūros paslaugas, tiek keičiant išsilavinimą patvirtinančius dokumentus, tiek darbo santykiuose ir pan.
„Lytį pakeitus tik teisiškai, o ne mediciniškai, translyčiai asmenys turi gyventi su faktinės išvaizdos neatitinkančiais asmens tapatybės dokumentais. Tokiu atveju situacijos, kuriose būtina atskleisti ar dokumentu pagrįsti savo tapatybę, gali priversti patirti diskriminaciją iš paslaugas teikiančių asmenų, darbdavių ar net sveikatos priežiūros specialistų.
2019 metais atliktoje translyčių asmenų padėties apžvalgoje nustatyta, kad situacijos, kai, siekdamas gauti reikiamas sveikatos priežiūros paslaugas, asmuo yra priverstas atskleisti informaciją apie savo lytinę tapatybę tretiems asmenims, kelia įtampą ir psichologinį diskomfortą translyčiams žmonėms, menkina pasitikėjimą institucijomis ir profesionalais.
Ši problema ypač ryški kalbant apie sveikatos priežiūros paslaugas, susijusias su lytine sveikata. Pavyzdžiui, norint gauti ginekologo arba urologo konsultaciją sveikatos priežiūros įstaigoje, yra tikimybė susidurti su priešiškomis specialistų nuostatomis, arba apskritai tokių paslaugų negauti dėl vieningos tvarkos nebuvimo“, – aiškino M.Guliakaitė.
Pirminis siūlymas numato, kad asmens tapatybės dokumentai gali būti keičiami ir nepilnamečiams asmenims nuo 16 metų (esant tėvų sutikimui – ir nuo 14 metų). Teisę į lytinės tapatybės pripažinimą nepilnamečiai asmenys galėtų realizuoti tik teismo keliu, nes šiuo atveju reikėtų įvertinti, ar toks sprendimas atitinka geriausius vaiko interesus.
Nors translyčių asmenų teisių užtikrinimo klausimai įrašyti į Laisvės partijos programą, o pats įstatymo projektas, apimantis visas šias problemas, TM parengtas dar 2017 metais, kol kas jo imtis neplanuojama. Teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska portalui lrytas.lt tvirtino, kad kol kas jokių svarstymų dėl projekto teikimo šioje Seimo rudens sesijoje nėra.
„Ne, tokių planų nėra“, – portalą lrytas.lt antradienį patikino ir Laisvės frakcijos atstovas T.V.Raskevičius.
Manoma, kad Lietuvoje galėtų būti keli šimtai žmonių, kuriems aktualus toks lyties įrašo pakeitimas.
SAM imasi iniciatyvos: translyčiai gautų reikiamą gydymą
Dar 2017 metais po S.Skvernelio paliepimo translyčių asmenų problemas ėmėsi spręsti ir tuometė A.Verygos vadovaujama SAM. Ministerijoje veikusi darbo grupė parengė „Lyties tapatumo sutrikimo (transseksualumo) diagnostikos ir gydymo tvarkos aprašą“.
Jis turėtų sudaryti prielaidas translyčiams asmenims Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose gauti reikiamas paslaugas, tarp kurių – psichiatro, psichologo bei psichoterapeuto pagalba, gydytojų specialistų konsultacijos bei kompleksinio gydymo plano parengimas, gali būti numatomas ir pakaitinis gydymas hormonais.
LŽTC atstovė M.Guliakaitė akcentavo, kad dėl to, jog hormonų terapija nėra iki šiol tinkamai reglamentuota, translyčiai, kuriems ji yra reikalinga, priversti arba gauti hormonų užsienio šalyse, arba, pavyzdžiui, juos parsisiųsti ir nusistatyti dozes bei juos vartoti savarankiškai be gydytojų priežiūros.
Hormonai gali turėti pašalinių poveikių, o netinkamai parinktos dozės gali būti kenksmingos sveikatai, todėl, anot jos, translyčiai žmonės, kurie negauna kvalifikuotos pagalbos gydymo įstaigose, atsiduria pavojuje.
Tiesa, aprašo projekte apie chirurginį lyties keitimą neužsimenama. Kaip teigė M.Guliakaitė, kodėl Lietuvoje vis dar turime tokią situaciją, kai lytį pasikeisti chirurginiu būdu norintys asmenys turi vykti į kitas užsienio valstybes, reikėtų klausti politikų.
„Translyčių bendruomenė ir nevyriausybinės organizacijos apie tai kalba jau du dešimtmečius, o tarptautinėje arenoje Lietuva yra kritikuojama ir stebima nuo 2007 m., kai buvo priimtas EŽTT sprendimas L. prieš Lietuvą. Tenka konstatuoti, kad politikai ir toliau vėluoja, net ir su tais įsipareigojimais, kuriuos patys įsivardijome Civiliniame kodekse“, – apgailestavo ji.
Norintys keisti lytį chirurginiu būdu priversti rinktis emigraciją į vakarų valstybes, kur tokios procedūros yra prieinamos ir neretai kompensuojamos valstybės. Anksčiau žmonės važiuodavo į trečiąsias šalis, tokias, kaip Tailandas, Rusija. Ten operacijos buvo ne tik brangios ir mažai kam prieinamos, tačiau ir ne visada kokybiškos bei patikimos, būdavo rizika nukentėti.
Be to, tokios procedūros gali sukelti tam tikrų komplikacijų, kurias reikėtų gydyti grįžus į Lietuvą, dėl ko dar labiau apsunkėja visas gijimo bei lyties keitimo procesas.
Dar viena problema – gydytojų bei kito medicinos personalo nuostatos ir translyčių asmenų priėmimas.
„Žinau ne vieną atvejį, kai, pavyzdžiui, translytis vyras nedrįsta apsilankyti pas ginekologą ar gauti kitų sveikatos priežiūros paslaugų, nes nėra tikras, kaip į jį pažiūrės gydytojai ir medicinos personalas. Gerųjų pavyzdžių daugėja, vis dažniau gydytojai ieško būdų, kaip padėti žmogui, tačiau neigiamų nuostatų taip pat daug“, – pasakojo LŽTC atstovė.
Kaip nurodo T.V.Raskevičius, šio 2017 metais parengto dokumento kelyje tuomet „pasimaišė“ valstietė Agnė Širinskienė ir galiausiai jis taip pat nebuvo priimtas.
Šią situaciją imasi spręsti Arūno Dulkio vadovaujama SAM. Ministerija rugpjūčio pradžioje įregistravo ir suinteresuotoms institucijoms vertinimui pateikė A.Dulkio įsakymą, kuriuo būtų patvirtinamas medicininių paslaugų translyčiams asmenims teikimo tvarkos procedūrinis aprašas.
Kaip portalą lrytas.lt informavo sveikatos apsaugos ministro atstovė Aistė Šuksta, aprašas vis dar derinamas su suinteresuotomis pusėmis – gauta įvairių pasiūlymų ir pastabų, dėl kurių reikia susitarti ir rasti geriausius sprendimus.
Anot jos, chirurginio lyties keitimo tema šiame apraše vis dar nėra integruota ir to daryti esą nenumatoma – ministerija remiasi tuo pačiu 2017-ųjų dokumentu.
Į Seimą keliauti su šiuo aprašu SAM neprireks – užteks A.Dulkio pasirašyto įsakymo.
