Premjerė Ingrida Šimonytė jau senokai iš pradžių užuominomis, o po to ir atvirai pranašavo, kad padėtis gali nebepalikti išeities ir teks skelbti naują karantiną.
Apie tai politikė emocingai prabilo ir šią savaitę.
Skėsčiodama rankomis premjerė užsipuolė žmones, kurie ne tik nesivakcinuoja patys, bet ir draudžia skiepytis pažeidžiamiausiai visuomenės grupei – savo seniems tėvams.
Tuo metu opozicija tvirtina, kad yra atvirkščiai, – esą dėl visų problemų ir sparčiai blogėjančios pandemijos padėties kalčiausia ne visuomenė, o pati valdžia, jos neišmanymas ir apsileidimas.
Bet kokiu atveju visoje opozicijos kritikos lavinoje yra grūdas, kuriam galima be didesnių išlygų objektyviai pritarti.
Tai – valdančiųjų blaškymasis priimant sprendimus ar, teisingiau, jų nepriimant.
Tiek premjerė, tiek jos šešėlio funkciją atliekantis sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys, nors ir mosavo karantino botagu, taip ir nedetalizavo, kaip atrodytų naujo karantino režimas ir ką labiausiai paveiktų.
Daugiausia ir konkrečiausiai abu kalbėjo apie tai, jog karantino arba ekstremalios situacijos režimą reikėtų įvesti vien tam, kad būtų nustatyta privalomai dėvėti apsaugines kaukes uždarose patalpose.
Kitas galimas karantino elementas – nuotolinis darbas viešajame sektoriuje. Bet trečiadienį visos šios kalbos taip ir nevirto kūnu. Buvo surengtas tik neoficialus Vyriausybės pasitarimas, o po jo pranešta, kad prie šių klausimų bus grįžta po savaitės. Po papildomų apmąstymų ir padėties vertinimo.
Kas lėmė, jog valdžia vėl elgiasi taip, dėl ko jau begalę kartų buvo kritikuota iš visų pusių?
Greičiausiai ir toliau manoma, jog tai pagrįsta ir veikianti taktika – iš pradžių garsiai perspėti visuomenę, pažiūrėti, kaip ji reaguoja, o po to imtis arba nesiimti konkrečių žingsnių.
Kita vertus, akivaizdu, kad nors ir simbolinis būsimas karantinas valdančiuosius itin gąsdina – juk tai bet kokiu atveju reikštų, jog jie tarsi pripažįsta pralaimėję, nes nesugebėjo suvaldyti padėties. Niekam pernelyg nerūpėtų karantino detalės, svarbiausia būtų pats faktas, jog prie jo grįžtama trečią kartą. O tai būtų dingstis tiek opozicijos, tiek Prezidentūros kritikos ugniai.
Galima prisiminti, jog pati I.Šimonytė anksčiau saviškius konservatorius ne kartą gesino užuominomis, jog ji naujo karantino savo rankomis neįvedinės, o verčiau atsistatydins. Negana to, netgi plika akimi matyti, jog valdančiuosius vėl klibina vidaus nesutarimai. Mat dalis koalicijos, pirmiausia Laisvės partija, priešinasi naujiems suvaržymams.
Tiek „laisviečiai“, tiek juos remiantieji bijo, jog net menki draudimai ore pakabins visą su galimybių pasais susijusią politiką, be to, vėl kirs ekonomikai ir verslui. Šie nuogąstavimai – išties ne be pagrindo.
Regis, šias koalicijoje vykstančias ginčus bei baimes iš dalies atspindi Laisvės partijos pirmininkės, ekonomikos ir inovacijų ministrės A.Armonaitės vieši pareiškimai, jog svarbiausia – niekaip neriboti ekonominių veiklų, taip pat premjerės I.Šimonytės patikinimai, kad bent kol kas to tikrai neplanuojama daryti.
Vis dėlto nepriklausomai nuo to, ar Vyriausybė įves naują karantiną po savaitės, ar ne, vien toks krūpčiojimas suteikia papildomo įkvėpimo jos oponentams.
Antai JAV viešintis prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė, jog Vyriausybė pagaliau turėtų nustoti visus gąsdinti.
Pasak šalies vadovo, valdantieji turėtų verčiau daryti tai, ko esą iki šiol nedaro, nepaisydama nuolatinių jo raginimų – vykdyti tikrą ir intensyvią žmonių įtikinėjimo skiepytis kampaniją.
Valdantieji, žinoma, iškart atsikirto, jog jie nieko negąsdina, o tą kampaniją ir taip vykdo – pavyzdžiui, planuoja į vyriausių nesiskiepijančių piliečių namus siųsti specialias mobiliąsias grupes.
Bet tragikomiškiausiai šiomis dienomis atrodo Vyriausybės vadovės ir tikruoju opozicijos lyderiu besiskelbiančio Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovo R.Karbauskio bendravimas.
Pastarasis rašo I.Šimonytei tiek viešus laiškus savo „Facebook“ paskyroje, tiek siuntinėja oficialią korespondenciją į Vyriausybės priimamąjį savo vadovaujamos šešėlinės valstiečių vyriausybės vardu.
R.Karbauskis net pagrasino premjerei interpeliacija, jeigu ji esą neateis į protą ir nepradės valdyti savo emocijų, o toliau žemins ir jį, ir opoziciją, o į šešėlinės vyriausybės oficialius paklausimus įvairiais gyvenimo klausimais ir toliau atsakys spengiančia tyla.
Kartu valstiečių vedlys ironiškai pasiūlė pagalbą vargstančiai ir aplinkoje nebesiorientuojančiai Vyriausybei su premjere priešakyje. Žinoma, „vardan Lietuvos“.
Neliko skolinga ir I.Šimonytė. Aštrialiežuvė politikė pareiškė nesuprantanti, kodėl turi išskirtinai reaguoti į privataus asmens ir verslininko, vadovaujančio vienai iš daugelio partijų, pretenzijas, kai toks darinys, kaip šešėlinė vyriausybė, nėra niekaip oficialiai reglamentuotas ar privilegijuotas.
Tokiais neįgyvendinamais ultimatumais R.Karbauskis, be abejo, siekia kuo labiau suasmeninti konfliktą ir vėl pakylėti save į aukštą politinės kovos lygį. Bent dalies opozicijos rėmėjų akyse tai jam, ko gero, pavyksta.
Tačiau bendras politinės padėties vaizdas vis tiek atrodo tamsus – kaip ir pandemijos juodai nuspalvintas Lietuvos žemėlapis.
