Taigi ar galima pastebėti ką nors išskirtinesnio Tautų mugėje? Kai į ją suvažiuodavo užsienio amatininkai, dailininkai ir kulinarai, ji buvo išskirtinė. Dabar ji pavirto Kaziuko mugės filialu – tie patys amatai, papročiai ir buities tradicijos. Betrūko verbų kaip per Kaziuką.
Beje, Tautų ir Kaziuko muges sieja tai, kad pastarosios ilgametis rengėjas V.Urba buvo netikėtai išspirtas ir persikėlė į Tautų mugę.
Ir vilniečiai bei miesto svečiai praėjusį savaitgalį buvo kviečiami ragauti įvairių nacionalinių valgių, sužinoti jų ruošimo subtilybių ir receptūrų įvairovių, susipažinti su tautiniais papročiais ir buities tradicijomis.
Taip pat jie galėjo įsigyti du ar tris kartus pabrangusių tautodailės gaminių – vis taip pat išmargintų puodų ir iki skausmo pažįstamų mentelių kotletams kepti. Tik kiniškų niekučių labai sumažėjo. Gal tai dėl Kinijos taikomų sankcijų? Žodžiu, karaliavo savi troškinti kopūstai.
Tai kodėl šį renginį reikėjo pavadinti Tautų muge?
Prieš tai vykusiose Sostinės dienose Gedimino prospektas buvo pavadintas dūzgiančiu. Tik kas iš to dūzgimo, jeigu susirinko vėl tie patys amatininkai ir perpardavėjai?
Taip, Sostinės dienos buvo pagardintos renginiais. Tie, kurie norėjo nemokamai pasilinksminti, galėjo tai padaryti prieš artėjančią suvaržymų žiemą.
Būtent dėl suvaržymų šįmet iki Savičiaus gatvės buvo susitraukusi Šv.Baltramiejaus mugė. Ši ankstesniais metais bent turėjo prieskonį – atvaizduodavo Renesanso epochos miesto amatus, menus ir cechų tradicijas.
Tik ši mugė vyksta dar vasarą, kai vilniečiai atostogauja ir nelabai kas nori savaitgalį praleisti dulkiname mieste.
Kaziuko mugė kadaise taip pat buvo išskirtinė, bet pastaraisiais metais ji vis labiau grūdama į Gedimino prospektą, nepaliekant dalyviams ir lankytojams jaukesnių rajonų, gatvių ir kiemelių.
Kodėl taip elgiamasi, nuspėti nesunku: išsikvepia ir Kaziukas. Anksčiau jis nutįsdavo nuo Katedros aikštės iki Seimo ir dar pritrūkdavo vietos, o dabar vos tempia iki Lukiškių.
Kaziuko mugėje lieka tie, kuriems prekyba per tokius renginius – svarbiau nei kūryba. Tikri kūrėjai iš mugės išvaromi ir kosminėmis prekybos vietų kainomis.
Tad kur išeitis, kad visokių mugių rengėjams netektų verstis per galvą ir galvoti, kuo jų renginys išskirtinis?
Pasiūlymas paprastas: pastatyti uždaromoje Gedimino prospekto atkarpoje prekybai kičinius namelius ir juose kiaurus metus prekiauti molinėmis žvakidėmis ir trobelėmis, smilkalų laikikliais, odiniais ir nelabai odiniais diržais ir piniginėmis bei kitomis nuolatinėmis mugių prekėmis.
Tada nebereikės kaziukų, tautų mugių ir sostinės dienų. O ateityje, žiūrėk, gal ir visą prospektą pavyks nameliais apstatyti. Juk vis tiek jis dabar pustuštis ir apmiręs.
