Istorinė byla liko tik istorija. Praėjus daugiau kaip 25 metams nuo „Lietuvos ryto“ redakcijos sprogdinimo prokuratūra pranešė, kad tyrimas nutrauktas. Teisti nusikaltėlių nebeleidžia įstatymai – suėjo senaties terminas.
Nuo 1995 metų lapkričio 16-osios, kai pačiame Vilniaus centre nugriaudėjo dalį redakcijos pastato sugriovęs sprogimas, pasikeitė kriminalistų ir prokurorų kartos, ne kartą keitėsi ir įstatymai.
Tyrimą nutraukęs Generalinės prokuratūros prokuroras Šarūnas Astrauskas savo nutarime išaiškino, kad nuo nusikaltimo padarymo dienos Baudžiamasis kodeksas pasikeitė tris kartus.
Senatis – po ilgos tylos
Tokiais atvejais teismai nusikaltimus kvalifikuoja pagal tarpinį Baudžiamąjį kodeksą, šiuo atveju tą, kuris galiojo 2003 metais, nors jis negaliojo nei nusikaltimo padarymo metu, nei dabar.
Už turto sunaikinimą visuotinai pavojingu būdu šis įstatymas numatė aštuonerių metų senaties terminą.
Tokį nutarimą prokuroras oficialiai surašė tik dabar, nors viena garsiausių Lietuvos bylų netiriama jau nuo 2012 metų, kai tyrimas dar kartą buvo sustabdytas: „Ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta daug proceso veiksmų: atliktos įvykio vietos apžiūros, apklausti liudytojai, atlikti parodymai atpažinti, poėmiai, ekspertizės, surinkti rašytiniai įrodymai, tikrinti įtartini asmenys ir organizacijos, tačiau nusikaltimą padarę asmenys nebuvo nustatyti.“
Dar 1996 metais tokį tekstą surašę prokurorai vėliau jį tik perkeldavo iš vieno dokumento į kitą. Tyrimas vėl būdavo atnaujinamas, kai paaiškėdavo naujų aplinkybių, tačiau nei tikrieji nusikaltimo užsakovai, nei vykdytojai taip ir nebuvo nustatyti.
Žinios – ne įrodymas
„Šis nusikaltimas, kaip ir tilto per Bražuolės upelį sprogdinimas, lyg ir aiškus, lyg ir neaiškus“, – „Lietuvos rytui“ sakė tuo metu Vilniaus policijai vadovavęs Vytautas Leipus.
Visą Lietuvą sukrėtusį nusikaltimą tyrę pareigūnai ne kartą buvo užčiuopę siūlo galą, tačiau nemažai tuomečių seklių surinktos informacijos taip ir nesugulė į bylą, neatsidūrė ant teisėjų stalo.
„Net ir dabar negaliu atskleisti visko, ką žinau. Dalis informacijos tebėra įslaptinta, o jeigu nurodysiu pavardes, tie žmonės man turės labai daug pretenzijų ir aš turėsiu tai įrodyti. Žinojimas ir įrodymai yra du labai skirtingi dalykai“, – sakė tuometis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius.
Stebino sutapimai
Į pensiją jau išėjęs tuometis Vilniaus apygardos prokuratūros vadovas „Lietuvos rytui“ ne pirmą kartą užsiminė, jog pareigūnai jau buvo labai arti to, kad ištirtų šį nusikaltimą, tačiau kažkas liko nuslėpta, kažkas tyčia ar netyčia tam trukdė.
Ar visa tai vyko atsitiktinai, buvęs prokuroras abejoja.
Informacija apie pareigūnų planuojamus veiksmus nutekėdavo jų stebimiems asmenims, o veikėjai, kuriems jau tarsi ir buvo galima teikti įtarimus, pripažinti nepakaltinamais ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.
Svarstė daugybę versijų
R.Jancevičius priminė, kad 1995 metų lapkričio 16-osios naktį, kai į orą išlėkė „Lietuvos ryto“ priestatas, tyrimą pradėję pareigūnai iš karto ėmė kelti įvairias versijas.
Buvo svarstoma, kad šį sprogimą galėjo užsakyti Kauno Daktarų grupuotės vadeivos, apie kuriuos dienraštis tuo metu ypač daug rašė.
Įtarimų krito ir ant „Aro“ rinktinės Klaipėdos kuopos narių, nes sprogimo išvakarėse buvo parengtas straipsnis apie kai kurių jų nusikalstamą veiklą.
Už informaciją, kuri galėtų padėti atskleisti redakcijos sprogdinimą, Vyriausybė buvo pasiūliusi 100 tūkst. litų (29 000 eurų) premiją, todėl policija žmonių pateiktų versijų klausėsi ilgiau nei pusę metų.
Į pareigūnų akiratį buvo patekę net kai kurie dienraščio konkurentai ir aštriomis publikacijomis nepatenkintos finansinės grupuotės.
Sudomino ultrapatriotai
Tuo metu Lietuvoje sprogimai griaudėjo vienas po kito: 1994-ųjų lapkričio 6 dieną susprogdintas geležinkelio tiltas per Bražuolės upelį.
1995 metų sausio 9-ąją sprogimas sugriovė Kauno rajone gyvenančio Juozo Poderio, kurį ultrapatriotai laikė stribu, namą. 1995 metų lapkritį – „Lietuvos ryto“ redakcija, 1997 metų sausio 31-ąją susprogdintas saugumo pareigūnas Juras Abromavičius.
Po šių įvykių pareigūnų žvilgsniai nukrypo į ultrapatriotų organizacijas.
R.Jancevičius iš policijos patriotų gavo informacijos, kad Vidaus reikalų ministerijos padaliniai tyrinėjo vadinamąją ultrapatriotų „Juodvarnių“ grupę.
Ji tuomet buvo įsikūrusi netoli „Lietuvos ryto“ redakcijos, buvusiose Lietuvos komjaunimo centro komiteto patalpose.
Informacija nesidalijo
Prieš trejus metus knygą „Pieno puta žudikui“ išleidęs buvęs prokuroras R.Jancevičius rašė: „Policija kontroliavo ir sekė du savanorius, kurie buvo aktyvūs „Juodvarnių“ organizacijos nariai.
Jie buvo stebimi ir sprogimo „Lietuvos ryto“ redakcijos pastate metu, ir tai leido pagrįstai teigti, kad būtent šie asmenys prisidėjo prie šio nusikaltimo.
Vėliau „Juodvarniai“ buvo pastebėti Klaipėdoje kaip tik tuo metu, kai Šventojoje susprogdintas žuvų perdirbimo cechas.
Šia informacija su mūsų tyrimo grupe niekas nepasidalijo. Iš karto kreipiausi į generalinį prokurorą Artūrą Paulauską, kuris taip pat nieko nežinojo.“
Įtariamieji – nepakaltinami
Po ilgo stebėjimo vieną įtariamųjų pareigūnai planavo iškviesti į prokuratūrą, apklausti nereikšmingais klausimais ir toliau jį stebėti.
Tačiau iškvietus įtariamąjį į prokuratūrą paaiškėjo, kad jis viską žino apie pareigūnų veiksmus, o išvakarėse jo namuose buvo atlikta krata.
Sprendimą daryti kratą priėmęs tuometis Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Kęstutis Ragaišis savo vadovui A.Paulauskui negalėjo paaiškinti nei dėl ko, nei kokioje konkrečioje byloje buvo atliktos kratos.
„Žodžiu, šis pareigūnas netyčia, o gal specialiai sugriovė mūsų tiltus. Mums nieko kito neliko, kaip sulaikyti įtariamuosius sprogdintojus.
Mane vėl pasiekė neoficiali informacija, kad jie bus pripažinti nepakaltinamais.
Informacija pasitvirtino – šie asmenys tuo pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleisti.
Taigi tirdami šį nusikaltimą grįžome prie situacijos, nuo kurios ir pradėjome“, – rašė R.Jancevičius.
Teisėsaugos pareigūnai išsiaiškino, kad „Juodvarniai“ laikė save tikrais Lietuvos patriotais, treniravosi kariniuose poligonuose, mokėsi sprogdinti ar žudyti.
Mokytojas šovė į pareigūną
Dar kartą R.Jancevičius apie „Juodvarnius“ išgirdo 2000 metais, kai vienas šios organizacijos narių Eligijus Šmidtas kartu su savo sėbrais atvyko į Varėną pasiimti miške paslėptų ginklų, šaudmenų ir sprogmenų.
E.Šmidtas tuomet dirbo Vilniaus „Gabijos“ gimnazijos mokytoju ir vadovavo „Juodvarnių“ organizacijos kovinei grupei.
Pamiškėje bendražygių laukęs jaunas vyras sukėlė įtarimų pro šalį važiuojantiems policijos pareigūnams.
Pareigūnams nusprendus jį patikrinti E.Šmidtas šovė policininkui į krūtinę ir pabėgo.
Policininkas liko gyvas – jį išgelbėjo švarko kišenėje buvusi kortų malka.
E.Šmidtui pavyko pasislėpti, buvo sulaikytas tik vienas jo bendrininkas, atkasti miške paslėpti šaudmenys ir sprogmenys.
Leido lengvai pasprukti
„Iš karto po įvykio policijos pareigūnai atliko dešimtis kratų, per jas slėptuvėse buvo rastas tikras ginklų ir sprogmenų arsenalas.
Paaiškėjo, kad didžioji dalis karo amunicijos į slėptuves pateko iš Lietuvos kariuomenės sandėlių. Noriu atkreipti dėmesį, kad E.Šmidto intensyviai niekas ir neieškojo.
Operatyviniais duomenimis, pagalbą jam teikė šalies žvalgybininkai ir kontržvalgybininkai.
E.Šmidtas buvo išgabentas į vieną užsienio valstybę.
Esu įsitikinęs, kad laiku jį sulaikius būtume gavę vertingos informacijos apie save tikraisiais Lietuvos patriotais vadinusius nusikaltėlius“, – savo knygoje rašė R.Jancevičius.
Grįžęs pasinėrė į mokslus
Teigiama, kad E.Šmidtas ilgą laiką gyveno Ukrainoje, kur taip pat buvo susidėjęs su ultradešiniųjų pažiūrų žmonėmis. Į Lietuvą jis grįžo prieš trejus metus, būdamas 56 metų.
Jo baudžiamoji byla jau buvo nutraukta dėl senaties, o vyras kibo į istorijos mokslus, baigė magistro studijas ir Vilniaus universitete bando apsiginti daktaro disertaciją.
„Nustatyti sprogdinimų užsakovų mums oficialiai nepavyko, nors mes, dalyvavusieji tyrime, kaltininkus žinome.
Deja, dar neatėjo laikas jų įvardyti“, – teigė R.Jancevičius.
Ilgametis prokuroras viliasi, kad tiesą apie redakcijos sprogdinimą kas nors pasakys, bet tik tuomet, kai nebeliks senųjų politikos mohikanų: „Tikrai ateis laikas ir bus įvardytos pavardės bent tų, kurie stovėjo ir alsavo į nugarą tiems, kurie spaudė mygtukus ir sprogdino.“
Tyrėjai dirbo ir mokėsi
Tuomečiai pareigūnai pripažino, kad tokiems nusikaltimams aiškintis tuo metu trūko ir patirties, ir tinkamų priemonių.
„Lietuvos ryto“ pastatas buvo susprogdintas tuomet, kai redakcija dar tik kūrėsi, tuo pat metu kūrėsi ir policija bei prokuratūra. Tai buvo valstybės pradžia“, – sakė R.Jancevičius.
Vilniaus policijai tuomet vadovavęs V.Leipus pasakojo, kad tuo laiku niekas neturėjo panašių nusikaltimų tyrimo patirties.
Jau po įvykio pareigūnai bandė ieškoti informacijos apie panašių nusikaltimų tyrimą, ėmė mokytis naujos taktikos.
„Tai buvo pirmas ir paskutinis sprogimas, kurį man teko tirti per visą savo karjerą“, – prisipažino V.Leipus.
Trūko ir įrangos – tuomet vienintelė kriminalistų darbo priemonė buvo fotoaparatas.
„Mūsų laikais tam, kad būtų nustatyta žmogaus tapatybė, reikėdavo beveik kibiro kraujo, o sprogimus tirti labai sudėtinga: viskas sudega, sugriūva, susinaikina“, – darbą prokuratūroje prisiminė A.Paulauskas.
Po praeitį nesikapstė
Net ir neturėdami priemonių kriminalistai surinko nemažai informacijos, bet oficialiais įrodymais ji taip ir nevirto.
Bėgant laikui ir keičiantis darbuotojams surinkti įrodymus darėsi vis sunkiau.
Kai kurie tuomet pareigūnų akiratyje buvę asmenys mirė arba išvyko iš Lietuvos.
Iš prokuratūros į politiką pasukęs A.Paulauskas nesistebi, kad ši istorija mažai domino ir naują prokurorų kartą: „Svarbesni tampa nauji įvykiai, naujos bylos, o ši byla liko kaip istorija.
Įsigilinti į to laikotarpio įvykius ir aplinką darėsi vis sunkiau.“
„Lietuvos ryto“ sprogdinimo bylą istorine vadino ir R.Jancevičius, pažymėjęs, kad neištirtų bylų yra kiekvienoje šalyje.
Švedijoje daugybę metų buvo nežinoma, kas 1986 metais nužudė šalies premjerą Olofą Palme, iki šiol neaiškūs ir JAV prezidento Johno Kennedy nužudymo motyvai.
Stebino politikų kalbos
Kad garsi byla sulaukė senaties, buvusio prokuroro nestebina: „Senaties terminas sueina net nužudymo bylose. Reikia vadovautis tais įstatymais, kokie yra.
Čia negali būti taip, kaip kartą prokuratūros kolegijos posėdyje sakė Lietuvos savanoris numeris vienas: „Įstatymus reikia taikyti selektyviai ir kūrybiškai.“
Keistai baigėsi ir kitos sprogdinimų bylos.
Pareigūnams lyg ir pavyko ištirti tiek tilto per Bražuolę sprogdinimo, tiek J.Abromavičiaus nužudymo bylą, bet už šiuos nusikaltimus niekas nebuvo nuteistas.
R.Jancevičius neslėpė, kad tam trukdė ir kai kurie politikai: „Patriotiškai nusiteikę garbieji Seimo nariai rėkė, kad sprogdinti galima, tik tai reikia daryti selektyviai ir kūrybiškai.“
100 000
Tiek litų (29 000 eurų) Vyriausybė buvo pažadėjusi už informaciją apie „Lietuvos ryto“ sprogdintojus.
