Lietuvoje tai ypač akivaizdu. Vadinamieji kultūriniai karai dėl Stambulo konvencijos, partnerystės, skiepų ir visų su tuo susijusių vertybinių dalykų vis lemtingiau dalija ne tik pagrindinių politinių jėgų lauką, bet ir jas pačias iš vidaus.
Iškalbinga, kad tai ėmė atsispindėti ir amžinoje niekaip nesukuriamo šalies dvipolio – Vilniaus ir Kauno – konkurencijoje.
Pasirengimą homoseksualų eitynėms „Kaunas Pride“ lydėjo teismų karuselė ir politinės rietenos, o renginiui pagaliau įvykus susidurta su jau, regis, dešimtmetį neregėta agresija.
Tradicinių vertybių gynėjai tai įvertino kaip ženklą, kad Kaunas išties yra „Lietuvos širdis“, o Vilnius – „liberalaus elito“ lizdas.
Tuo metu iš kitos politinio sparno pusės Kaunui buvo parašytas neigiamas pažymys – esą laikinoji sostinė yra atsilikusi nuo europietiškesnio Vilniaus mažiausiai dešimtmečiu ir verta nebent homofobijos sostinės vardo.
Sostinėje riaušes kėlę „maršiečiai“ būtent Vilnių juk irgi šturmuoja ne tik dėl to, kad čia yra jų verčiama dabartinė valdžia, bet ir dėl to, jog „maršiečiai“ Vilnių taip pat laiko „globalistinio liberalizmo“ sostine. Taigi užimti ją – šventas reikalas ir pagrindinis tikslas.
Sostinės meras R.Šimašius – vienas „maršiečių“ keikiamos Laisvės partijos lyderių, kurio bendražygiai pateko po kiaušinių ir keiksmų ugnimi pirmosiose „Kaunas Pride“ gretose. O jo kolega kaunietis V.Matijošaitis tas eitynes jau iš anksto skelbė galima Kauną neseniai užplūdusios neaiškios kilmės smarvės priežastimi.
Taigi gal jau galima sakyti, kad Kauno ir Vilniaus dvipolis tampa tikrove. Tik, žinoma, ne kaip vienas darnus didmiestis, o kaip dvi tvirtovės, tarp kurių bokštų, kaip tarp priešingų polių, kibirkščiuoja ir visą Lietuvą skaldanti įtampa.
